– Paskutinė kairė, motut, balta. Dar su žvaigžde kaktoj, kaip liatarnia tamsoj pasišviesti ir visoms velnuvoms dvasioms nubaidyti, – nuramino Jonas.

– Geras vabalas: kumelys kaip trijų mėnesių, – su karčia vabalui panieka pridėjo Kazys ir aistringai nusišniurkštė.

Belermuodami nė nepasijuto, kaip atsirado už stalo ties garuojančiais raguoliais su dažiniu, ir Butkienė pertraukė vaikišką visų pasidžiaugimą.

– Sėskitės, kol neužaušo dažinys.

Dabar tik susigriebė Kazys ir, jau pasilenkdamas užustalėn, pasiteisino:

– Kad jau aš čia, Dėdienyt, nuolat kaip koks zakucninkas... Ag ir mūsų namiegai antai jau susėdę stalan prie raguolių...

Pro Butkių ir priešpriešiais pro Šnervų langus tikrai jau matės vienmarškinių nugaros. Kazys neveidmainiavo: namie jis būt gavęs tokių pat pusryčių. Tačiau alkis, ūmai paerzintas riebulių kvapu, priveikė jo valią ir drovą ir ištiesė jo ranką į dubenį su raguoliais.

– Gerai jau, gerai, Kaziuk. Ar ne vis tasia, čia ar namie. Ne svetimas gi esi. Valgyk sveikas, ir tiek. Ir mano Jonas pas jus pavalgo. Dar ir svetimas iš mūsų nevalgęs neišeina, o čia dabar... Aruodų dėl pakeleivių neteks šluostyti, – tarškėjo Butkienė lyg pati sau, nes valgytojams jos kalbos klausyti nė laiko nebebuvo. Jauni žandai kaip replėmis spaudinėjo valgymą, o stemplė savaime gurkė žemyn.

– Egi nugi, už tavo kumeliuko galvos aš visai pamiršau, ko čia atmaklenau, – tarė Kazys pagaliau, šluostydamos riebius pirštus į savo galvos plaukus. – Eikime į mus – ten laukia ruskiai. Jau kelintą pavasarį jie dilina: Ar jau susipratot savo laukus nusausint kanalu nuo pusės varsto?

– Ir kurgi nuleisti? – susidomėjo Jonas.

– Pakalnėn, Pempynėn.

– Tai žinoma. Bet tai suardys vieškelį, teks statyti naujas tiltas, paskui jis taisyti, į „kaziomą“ mišką medžiagos važiuoti, o pirma eiti ilgą kalvariją palei girininkus už penkių mylių, kol paskirs. Ne, kaip sau nori, man to gana. Laukai bus kaip buvę. Sausra ir be kanalo išdžiovina. Aš tik manyčiau, kad slesnumos mums vertėtų apželdinti žole, o ne arti ir vis tiek – tos pat žolės susilaukti, – karčliežuvavo Jonas, reikšdamas visiškai nepatenkintą miną.

– Ag ir aš pats taip maniau. Ir kaimas taip mano. Tik ką gi – vienas negi gali už visus atsakyti. Eime du!

Ir abudu žaliūkai pašoko nuo stalo taip pat greit, kaip greit buvo susėdę. Kazys jau beeidamas nusitvėrė Dėdienę už rankos, kuria ji laikė ližę, ir per greitumą paptelėjo pro šalį, kaip tik ližei į kotą. Butkienė meiliai nusišiepė ir taip pat begaline meile žvilgyje abudu pro duris išlydėjo.

Jauni ūkininkai iškurnėjo, rodės, nieko nenutarę, bet savo sąmonėje jie nešės viso kaimo nuotaiką ir statų neigiamą atsaką. Puzionims visą pusę varsto nukasti gilaus perkaso rodės lygu gelžkelį į pat mėnulį nutiesti. Jie nė per savo kaimą nebuvo išsikasę ravelių vandeniui nutraukti ir rudenį bei pavasarį pikčiausiai skendo savo santvare.

– Puzancam ješčio ne prišlo vremia kopatsia, – sąmoju nudėjo savo užsivylimą ruskiai, negavę darbo.

Puzionių laukai buvo labai geri aukštumoje. Pasausinti būtų buvę dvigubai geresni. Tada ūkininkai būtų net pasiturį, jei ir dabar galėjo nežiūrėti blogųjų laukų pakalnėje, už viso kilometro. Apie juos mes užsiminsime kiek vėliau.

Piršlės

KAZYS SU JONU Į NIBRUS NEVAIKŠČIODAVO; KĄ GI TEN BŪTŲ VEIKĘ, NEMOKĖDAMI ŠOKTI? IR ŠIAIPJAU SU MERGAITĖMIS NESUSIDĖDAVO. NIEKAS JŲ NEMATĖ, KAD Į KURIĄ ARČIAU GLAUSTŲSI, KURIAI TALKININKAUTŲ. Bet vakaravimų neapleisdavo. Mergaitės rungčiomis verpia, dainuoja; bernaičiai ką mezga, suka ar šiaipjau aplink stalą šnekučiuoja. Neva katras sau, o iš tikrųjų mergaitėms širdelės plakė, kad čia pat bernaičių yra, o bernaičiams buvo gera kaip tik dėl to pat – kad mergaičių čia pat yra. Ir grįždavo namo abudu būriu be galo gerai nusiteikusiu, kad draugėje taip gerai – darbas pasisekė.

Kazys su Jonu buvo Puzionyse bernų bernai. Tai jiems daugiausia tekdavo slapčių žvilgsnių. Jiedu tai juto ir buvo patenkinti, kur ne! Bet tegul tik kuri mergina, pasivijusi vieną ar abudu iš lauko grįžtant, prakalbina:

– Labą vakarą keimarėliui! Ar dar nesuskilote? – aiškia intencija kalbą tęsti. Tuoj gaudavo šiurkštų, net vulgariškai šaltą atsaką:

– Ne vyrų dalykas skeldėti... – ar ką panašu. Tardavo trumpą žodį ir skubėdavo pralenkti.

Mergaitės užsigaudavo. Ar joms galvoje nagrinėti, iš širdies jiedu šiurkštuoliai ar tik dirbtiniai, apsimetę. Ir daugiau nebekalbindavo. Svetimi tai svetimi.

Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį – Puzionių Dėdienę.

Seniesiems žmonėms sunkųjį kovo mėnesį Šnervienė nė pasėdėti palangėje nebepasėdėjo: teko jau gulomis tylėti. Vieną skaistų rytą, kai nieko pirkioje nebuvo, vos tik Kazys duris pravėrė, įeidamas malkas skaldęs, motutė silpnai jį prisišaukė:

– Kazimierai, eikš arčiau... Žiūrėk, ką aš tau pasakysiu. Aš silpstu. O kad ir nesilpčiau, kokia aš be šeimininkė? Jūs to neminėdavote. Ačiū jums: bene aš nesuprantu, kad taip darote savo motinai. Dievulis jums atlygins, kad pakenčiate senystą...