KAZYS SU JONU Į NIBRUS NEVAIKŠČIODAVO; KĄ GI TEN BŪTŲ VEIKĘ, NEMOKĖDAMI ŠOKTI? IR ŠIAIPJAU SU MERGAITĖMIS NESUSIDĖDAVO. NIEKAS JŲ NEMATĖ, KAD Į KURIĄ ARČIAU GLAUSTŲSI, KURIAI TALKININKAUTŲ. Bet vakaravimų neapleisdavo. Mergaitės rungčiomis verpia, dainuoja; bernaičiai ką mezga, suka ar šiaipjau aplink stalą šnekučiuoja. Neva katras sau, o iš tikrųjų mergaitėms širdelės plakė, kad čia pat bernaičių yra, o bernaičiams buvo gera kaip tik dėl to pat – kad mergaičių čia pat yra. Ir grįždavo namo abudu būriu be galo gerai nusiteikusiu, kad draugėje taip gerai – darbas pasisekė.

Kazys su Jonu buvo Puzionyse bernų bernai. Tai jiems daugiausia tekdavo slapčių žvilgsnių. Jiedu tai juto ir buvo patenkinti, kur ne! Bet tegul tik kuri mergina, pasivijusi vieną ar abudu iš lauko grįžtant, prakalbina:

– Labą vakarą keimarėliui! Ar dar nesuskilote? – aiškia intencija kalbą tęsti. Tuoj gaudavo šiurkštų, net vulgariškai šaltą atsaką:

– Ne vyrų dalykas skeldėti... – ar ką panašu. Tardavo trumpą žodį ir skubėdavo pralenkti.

Mergaitės užsigaudavo. Ar joms galvoje nagrinėti, iš širdies jiedu šiurkštuoliai ar tik dirbtiniai, apsimetę. Ir daugiau nebekalbindavo. Svetimi tai svetimi.

Nei vienas, nei antras neturėjo jokio moteriškos „idealo“. Arba, tikriau sakant, abudu turėjo tą vieną ir tą patį – Puzionių Dėdienę.

Seniesiems žmonėms sunkųjį kovo mėnesį Šnervienė nė pasėdėti palangėje nebepasėdėjo: teko jau gulomis tylėti. Vieną skaistų rytą, kai nieko pirkioje nebuvo, vos tik Kazys duris pravėrė, įeidamas malkas skaldęs, motutė silpnai jį prisišaukė:

– Kazimierai, eikš arčiau... Žiūrėk, ką aš tau pasakysiu. Aš silpstu. O kad ir nesilpčiau, kokia aš be šeimininkė? Jūs to neminėdavote. Ačiū jums: bene aš nesuprantu, kad taip darote savo motinai. Dievulis jums atlygins, kad pakenčiate senystą...