Rimta, kažkokia filosofiška motinos šneka, kokios nebuvo pirmiau girdima, nebuvo nė tikimasi, Kazį tuojau įtikino motiną tai iškalbėjus, pirma ilgai apie tai mąsčius. Ir ūmai pasijuto nepaprastai nulenktas. Jis pirmą kartą neprisiversdamas atsisėdo į lovą šalia motinos karšinčiaus ir pirmą kartą meiliai pasižiūrėjo į visai pasenusį jos veidelį.

Šnervienė buvo visa raukšlėta, nosis jau pajuodusi ir guzeliuota, negraži, smakras drėgnas, ne prakaitu, kaip esti sušilus, bet kažkokiu kitu syvu. Jis buvo gana abuojas. Vis dėlto Kazys pasijuto mylįs ją iš tikrųjų. Dabar jam pagailo iš gyvųjų aiškiai jau keliaujančios gimdytojos; kažkas švelnus, graudus suvirpėjo po širdžia, kažkas pagavo už pažiaunių, akys pasruvo, ir jis, kad nepravirktų kaip tikras vaikas, ūmai pasilenkė prie motinos rankos, gulinčios ant klojamo drabužio, ir tvirtai, vyriškai ją pabučiavo.

Motina jį paglostė.

– Geras tu vaikas, Kaziuk. Duok Dieve tau laimės, santarvės poroje gyvenant ir daugiau turto, neg mes prigyvenome! O pasakyti štai ką aš pasiėmiau: dairykis sau draugės pačios, o namams jaunos ir darbščios šeimininkės.

– Ką čia, ką čia motutė prasimanei? Gyvenk sau sveika. Mums visai nekliūvi, o aš dar jaunas, bus dar laiko apie ženatvę pagalvoti...

Ilgai abudu kalbėjos, laiko dar buvo, lyg atsikalbėdami už tiek ir tiek metų tylėjimo ir nieko bendra neturėjimo. Kalbėjosi dabar apie viską viską: ūkį, bažnyčią, Dievą, prietelius ir neprietelius; tik apie vedybas nei vienas, nei antras nebepratarė nė žodžio.

Kazys, rodėsi, nė galvoti apie tai nebegalvoja, o jo imta nuo tos valandos galvoti ir dairytis.