Ar kad draugės moteries vaizdas, motinos įsakymu, buvo jame jau susidaręs ir jis apie tai galvojo, ar jau taip jam buvo likta, Kazys visas nustėro. Jam blikstelėjo mintis: „Ar tik ne šitoji manoji?..“ Blikstelėjo ir nebenyko. Kazys, toks dievotas kaip ir Jonas ir kaimiečiai, tyčia pavažiavęs toliau, kad ten tą dieną buvo su išstatymu, nieko nebematė, nieko nebegirdėjo. Žiūrėti į mergas bažnyčioje, dar įsistebeilijus, buvo per negražu; Kazys tai gerai jautė ir vis dėlto ir šonu matė, kaip tas žiogas šlaunim girdi, tą klūpantį kupstelį, kurs nė sykio šalin nedirsteli. Ir kai žmonės po visam ėmė grūstis pro duris, jis nė nepasijuto, kaip atsirado užpakaly mergelės, savim sulaikydamas žmonių mūrą, griūvantį visu savo sunkumu priekin.

Išėjo už šventoriaus ir čia pat prie vartelių išvydo pažįstamą bernaitį, besikemšantį liuiką. Šis prakalbino praeinančią merginą:

– Sveika, Aneliut! Kas tamstą atvijo į tokį tolį, į mūsų kraštą?

– Sveikas ir tamsta! Verpalus žydei atvežiau dažyti. Mūsų miestely nėra tokio pabriko.

Kazys ypatingu malonumu, linksmom akim ištiesė ranką pažįstamam, o jau podraug ir tai, kurią jis Aneliute pavadino. Buvo beįsimaišąs į jųdviejų kalbą, bet mergaitė kinktelėjo galva ir nuėjo sau.

– Kas ji tokia? – neva nusižiovaudamas paklausė pažįstamą.

Pažįstamas tuoj pasergėjo Kazio dirbtinį abejingumą.

– Oo! Pasergėjai? Kur ne! Tai pirmoji mergina visoje kaimynų parapijoje. Ūkininkaitė, tik be piniginio kraičio; tai nors gražuolė ir gero būdo ir piršlių nestinga, vis dar tebemergauja. O jau būtų metas – dabok, dvidešimt ketvirtus gal jau varo. Jei nori, ir tau papiršiu. Tik tolokai gyvena. Nuo Puzionių bus bent kelios mylios.

– Piršk, – tarė Kazys nė nepasvyravęs.

– Kada? – nusiprunkštė piršlys.

– Nors tuojau.