– Gerai. Einu ir pasakau jai, kad kitą sekmadienį po pamaldų lauktų piršlių iš už jūrių marelių, aukštų kalnelių, kur upeliai pienu plaukia, tvoras dešromis tveria; na, kaip ten piršlio oracijoje. Žodžiu, iš Puzionių.

Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė, tokia rimta ir, svetimam pasveikinus, į ją įsispitrėjus, visai neparaudo.

„Turbūt svietava... svieto mačiusi... kaip Dėdienė. Ne, kad šitai abidvi suvedus į kaimynystę – tai būtų gyvenimėlis!“

Ir ėmė Kaziui pintis vaizduotėje linksmas, pilnas džiaugsmo ir patenkinimo gyvenimas namie skyrium ir su Butkiais drauge. Pynės virvė vis stebėtiniau, rizgo vis labiau, kad net ausys ir sprandas Kaziui paraudo. Nepratusiam tirštai jausti ir galvą sukti, toks kraujo priplūdimas į galvą svaigino jį iki apopleksijos.

– Kadgi Dievas duotų... kadgi Dievas duotų, – kalbėjo sau vis tą pačią lyg pamišęs, nieko daugiau pasaulyje nebegeisdamas, tik šitos mergelės.

Ligi tik parvažiavęs, nusikinkė arklį ir, nė pavalgyti neidamas, šoktelėjo į Butkius.

– Dėdienyt, kad žinotum, aptikau savąją! – riktelėjo visai berniokiškai, vos pravėręs duris.

Šiaipjau rimtam Kazimierui tai buvo taip nepaprasta, kad Butkienė net aiktelėjo.

– Ar pablūdai... Kokią „savąją“? Kiaulę, avelę? – paklausė, tikrai nesupratus Kazio.

– Merge-elę! – nutęsė Kazys ir pirmąkart po daugelio metų apsikabino Dėdienę už kaklo ir pabučiavo ją į burną.

Butkienei dabar tik paaiškėjo meilę pradėjus siausti. Nepradžiugo, kaip to buvo galima laukti, bet mirtinai nusigando, net persižegnojo. Gerą minutę žiūrėjo į Kazį plačiom akim, kol atgavo nuovoką ir paprastą savo nuotaiką.