– Tu, Kaziuk, dabar turbūt nė pro varčią nebepraeisi jos nepaglamonėjęs. Nedūk, nešėlk... Juk tai daugiau baisu neg linksma... Juk tai dar paslaptis... Juk tu jos dar neperpranti, tos savo draugės, ar tikrai ji – tavoji? O jei tai ne tavoji? Jei kas jau prišiukšlino jai širdį? Ar tu ją pažįsti? Iš kur ji, kur gimus augus, kas jos tėvai, ar čystos pamilijos, ne kokių žavėtojų čerauninkų? – pylė Dėdienė abejonių kaip iš maišo, drauge ir ant Kazio kibirus šalto vandens. Kazys taip pat ūmai aušo, kaip ir įkaitęs buvo. Tikrai, pasielgta berniokiškai, ne vyriškai.

– Nieko nežinau, pirmą kartą pamačiau... Ji labai toli...

Butkienė net rankom pliaukštelėjo.

– Svetimos parapijos!.. Iš tolimo krašto... Nė nepasiuosčius... Ar tu, Kazy, iš galvos išėjai, ar ką? Juk ir ratą, maudamas ant ašies, mieruoji, ar tiks: bene bus per žemas – tai vežimas kryps ir luš; o jei per aukštas – tai dar blogiau. O čia žmoną, namų karalienę, viso gyvenimo tvarkytoją! Žmogau, jei ji ne tau skirta, kas tada bus?

Kazį išpylė šaltas prakaitas. Jis bejėgis susmuko ant suolo ir rankove nusibraukė stambius lašus prakaito, kurs išpylė jam kaktą.

– Ji labai maldinga... Ji išmintinga, visos apylinkės giriama... Ji labai graži... Daugiau nieko nežinau, – vapeno Kazys vos begirdimu balsu.

– Vaike, tai visai kas kita. Tai ne nuo geros valios pareina: į vieną svyri, kita tave stumte nuo savęs stumia. O dėl ko, ir pats nežinai. Melskimės, Kaziuk, kad Šventoji Dvasia apšviestų, kad tinkamai įkvėptų. Nesiskubyk, Kaziuk, prisimieruok, ar tikrai tau prilygsta. Matai, dėl ko sakiau ir sakysiu: geriau prasčiau, betgi čianykštis moteriškas; vadinas, jau primieruotas, iš kurio nebėr ko laukti netikėta.