– Gerai. Einu ir pasakau jai, kad kitą sekmadienį po pamaldų lauktų piršlių iš už jūrių marelių, aukštų kalnelių, kur upeliai pienu plaukia, tvoras dešromis tveria; na, kaip ten piršlio oracijoje. Žodžiu, iš Puzionių.

Kazys atsiklausė ir visai jam įstrigo širdin ta sveika, apvalutė mergiotė, tokia rimta ir, svetimam pasveikinus, į ją įsispitrėjus, visai neparaudo.

„Turbūt svietava... svieto mačiusi... kaip Dėdienė. Ne, kad šitai abidvi suvedus į kaimynystę – tai būtų gyvenimėlis!“

Ir ėmė Kaziui pintis vaizduotėje linksmas, pilnas džiaugsmo ir patenkinimo gyvenimas namie skyrium ir su Butkiais drauge. Pynės virvė vis stebėtiniau, rizgo vis labiau, kad net ausys ir sprandas Kaziui paraudo. Nepratusiam tirštai jausti ir galvą sukti, toks kraujo priplūdimas į galvą svaigino jį iki apopleksijos.

– Kadgi Dievas duotų... kadgi Dievas duotų, – kalbėjo sau vis tą pačią lyg pamišęs, nieko daugiau pasaulyje nebegeisdamas, tik šitos mergelės.

Ligi tik parvažiavęs, nusikinkė arklį ir, nė pavalgyti neidamas, šoktelėjo į Butkius.

– Dėdienyt, kad žinotum, aptikau savąją! – riktelėjo visai berniokiškai, vos pravėręs duris.

Šiaipjau rimtam Kazimierui tai buvo taip nepaprasta, kad Butkienė net aiktelėjo.

– Ar pablūdai... Kokią „savąją“? Kiaulę, avelę? – paklausė, tikrai nesupratus Kazio.

– Merge-elę! – nutęsė Kazys ir pirmąkart po daugelio metų apsikabino Dėdienę už kaklo ir pabučiavo ją į burną.

Butkienei dabar tik paaiškėjo meilę pradėjus siausti. Nepradžiugo, kaip to buvo galima laukti, bet mirtinai nusigando, net persižegnojo. Gerą minutę žiūrėjo į Kazį plačiom akim, kol atgavo nuovoką ir paprastą savo nuotaiką.

– Tu, Kaziuk, dabar turbūt nė pro varčią nebepraeisi jos nepaglamonėjęs. Nedūk, nešėlk... Juk tai daugiau baisu neg linksma... Juk tai dar paslaptis... Juk tu jos dar neperpranti, tos savo draugės, ar tikrai ji – tavoji? O jei tai ne tavoji? Jei kas jau prišiukšlino jai širdį? Ar tu ją pažįsti? Iš kur ji, kur gimus augus, kas jos tėvai, ar čystos pamilijos, ne kokių žavėtojų čerauninkų? – pylė Dėdienė abejonių kaip iš maišo, drauge ir ant Kazio kibirus šalto vandens. Kazys taip pat ūmai aušo, kaip ir įkaitęs buvo. Tikrai, pasielgta berniokiškai, ne vyriškai.

– Nieko nežinau, pirmą kartą pamačiau... Ji labai toli...

Butkienė net rankom pliaukštelėjo.

– Svetimos parapijos!.. Iš tolimo krašto... Nė nepasiuosčius... Ar tu, Kazy, iš galvos išėjai, ar ką? Juk ir ratą, maudamas ant ašies, mieruoji, ar tiks: bene bus per žemas – tai vežimas kryps ir luš; o jei per aukštas – tai dar blogiau. O čia žmoną, namų karalienę, viso gyvenimo tvarkytoją! Žmogau, jei ji ne tau skirta, kas tada bus?

Kazį išpylė šaltas prakaitas. Jis bejėgis susmuko ant suolo ir rankove nusibraukė stambius lašus prakaito, kurs išpylė jam kaktą.

– Ji labai maldinga... Ji išmintinga, visos apylinkės giriama... Ji labai graži... Daugiau nieko nežinau, – vapeno Kazys vos begirdimu balsu.

– Vaike, tai visai kas kita. Tai ne nuo geros valios pareina: į vieną svyri, kita tave stumte nuo savęs stumia. O dėl ko, ir pats nežinai. Melskimės, Kaziuk, kad Šventoji Dvasia apšviestų, kad tinkamai įkvėptų. Nesiskubyk, Kaziuk, prisimieruok, ar tikrai tau prilygsta. Matai, dėl ko sakiau ir sakysiu: geriau prasčiau, betgi čianykštis moteriškas; vadinas, jau primieruotas, iš kurio nebėr ko laukti netikėta.

Jonas visos tos tragikomedijos klausė tokia šypsena, kaip kad esti sulaukus kvieslio pabūti pajauniu: nujausdamas didelę ir linksmą pramogą.

– Kazy jauniki! Kada gi iš tikrųjų važiuoji atsiklaustų? ir ar netikčiau tau piršliu ar kuo kitu? Tiesa, aš nemoku girtis meluoti, nemoku nė oracijos. Bet aš degu noru kuo greičiausiai išvysti tavąją. Nereiks nė oracijos. Aš žinau vieną pasakymą, kuris bet kurią gražuolę įtikins:“Mergele mano jaunoji, klausyk: Kazys mano draugas. Tai reiškia – nėra ko nei abejoti, nei svyruoti: žmogus geras; geresnio nebeieškok, vis tiek nerasi“.

Jonas plepėjo nepaprastai pakiliu vestuvišku ūpu, kaip kad visi jauni vestuvių dalyviai esti. Nemint kodėl vestuvininkus vadina pasiutėliais. Butkienei, Jono besiklausant, nebuvo nuostabu.

– Piršlį aš jau turiu, tokį, kurs ten pažįstamas. O nuvažiuoti galime ir dviese. Dar šlovingiau bus ir rodysis ne taip jau piršliškai.

Ir susitarė abudu važiuoti.

Sekmadienio laukta ne vienaip. Jonas ūmai užsidegęs kuo greičiausiai apvesdinti savo draugą Kazį ir susilaukti į pačią artimiausią kaimynystę naujo žmogaus, su kuriuo dar kalbos neiškalbėtos, juokai neišjuokti, pasakos nepasektos. Senieji jau buvo pridilę.

Kazimieras jautės toks neramus, lyg prie nežinomo kryžiaus kalamas, ar ligonis, kuriam antai baltai apsivilkę žmonės rengias padaryti labai pavojingą operaciją. Nebejautė jokio džiaugsmo. Diena dienon vis blogiau ir baisiau. Nei beužmigo, nei bevalgė. Neėmė miegas, nelindo kąsnys. Net sublogo; paakiai pajuodo, akys blizgėjo karščiu, skruostai įdubo. Rodės kaip pakirdęs iš ligos ar smarkiai pagiriotas.

Pagaliau nebeiškentė. Šeštadienio vakarą piktai nusispjovė ir energiškai nužingsniavo į Butkius. Įėjęs dar kartą nusispjovė ir, pamojęs ranka, tarė: