Jonas visos tos tragikomedijos klausė tokia šypsena, kaip kad esti sulaukus kvieslio pabūti pajauniu: nujausdamas didelę ir linksmą pramogą.

– Kazy jauniki! Kada gi iš tikrųjų važiuoji atsiklaustų? ir ar netikčiau tau piršliu ar kuo kitu? Tiesa, aš nemoku girtis meluoti, nemoku nė oracijos. Bet aš degu noru kuo greičiausiai išvysti tavąją. Nereiks nė oracijos. Aš žinau vieną pasakymą, kuris bet kurią gražuolę įtikins:“Mergele mano jaunoji, klausyk: Kazys mano draugas. Tai reiškia – nėra ko nei abejoti, nei svyruoti: žmogus geras; geresnio nebeieškok, vis tiek nerasi“.

Jonas plepėjo nepaprastai pakiliu vestuvišku ūpu, kaip kad visi jauni vestuvių dalyviai esti. Nemint kodėl vestuvininkus vadina pasiutėliais. Butkienei, Jono besiklausant, nebuvo nuostabu.

– Piršlį aš jau turiu, tokį, kurs ten pažįstamas. O nuvažiuoti galime ir dviese. Dar šlovingiau bus ir rodysis ne taip jau piršliškai.

Ir susitarė abudu važiuoti.

Sekmadienio laukta ne vienaip. Jonas ūmai užsidegęs kuo greičiausiai apvesdinti savo draugą Kazį ir susilaukti į pačią artimiausią kaimynystę naujo žmogaus, su kuriuo dar kalbos neiškalbėtos, juokai neišjuokti, pasakos nepasektos. Senieji jau buvo pridilę.

Kazimieras jautės toks neramus, lyg prie nežinomo kryžiaus kalamas, ar ligonis, kuriam antai baltai apsivilkę žmonės rengias padaryti labai pavojingą operaciją. Nebejautė jokio džiaugsmo. Diena dienon vis blogiau ir baisiau. Nei beužmigo, nei bevalgė. Neėmė miegas, nelindo kąsnys. Net sublogo; paakiai pajuodo, akys blizgėjo karščiu, skruostai įdubo. Rodės kaip pakirdęs iš ligos ar smarkiai pagiriotas.

Pagaliau nebeiškentė. Šeštadienio vakarą piktai nusispjovė ir energiškai nužingsniavo į Butkius. Įėjęs dar kartą nusispjovė ir, pamojęs ranka, tarė:

– Nebevažiuosiu! Tegu ją šimts, tą gražuolę! Matyt, dar nepribrendo, dar neatėjo laikas. Toks ima neramumas, kad vos nepasikoriau ant virdies.

Abudu Butkiai gerokai nustebo. Jonas net papyko – taip ūmai griuvo visi jo veseliški laukimai.

– Tarara, tarara, lenda kiaulė pro tvorą, o pagalio nėr... Žodžiai iš mano šventraščio perskyrime sekmame ir reiškia: kiaulė vis tiek įlįs, ar anksčiau, ar vėliau, tai ar ne vis tiek pat? O aš, bra, ir kalamašką pasitepiau, ir šlajus susilopiau, kad tokioje ilgoje kelionėje nebūtų priepuolio, ir šieno maišą prisikimšau, ir avižų terbą prisipyliau, žinoma, arkliui, ne nuotakai. Visa tai reikšte reiškia: nevažiuoti nebegalima. Pridėk čia ir mano piršlišką nekantrybę. Aš pasakiau.

Butkienė pirma nesakė nieko. Ir jai dabar matės, kad, vieną kartą pasiryžus, jau reikia eiti iki galo, kaip antai akmeniui nuo piliakalnio paritintam riedėti lig pat apačios.

– Dievo valia, Dievo valia... Ką gi bedarysi? Galgi viskas bus kuo geriausia. O žmona tau jau bus pravartu, pačiam ir namams. Anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigrauši. Važiuok, vaikeli. Tegul Dievas lydi tave likimo ieškoti! Galgi viskas išeis geran... gal ir geran, – kalbėjo pynės Butkienė, pati netikėdama tuo, ką sako. Širdis jauste jautė, kad vargu bus kas gera iš to sumanymo.

Bernaičiai anksti rytą tylomis išvažiavo pas piršlį. Abudu susinervinę. Jonas piktai plakė arklį ir barės. Kazys pasidavęs vežamas kaip meitėlis į skerdyklą. Kazys tylėjo, kiek pasilenkęs pirmyn, akis nudūręs į iškeltą iš brikelio koją; ji netilpo sekliame aukštaičių vežimo lopšyje ir tirpo.

Jonui įstrigo ta draugo Kazio poza. Jis vieną kartą pasižiūrėjo, antrą kartą pasižiūrėjo ir dar labiau susinervino.

– Tai ko gi čia panirai galvą kaip arklys prieš dvėstinąją? Ar nemoki stačiai sėdėti!