– Nebevažiuosiu! Tegu ją šimts, tą gražuolę! Matyt, dar nepribrendo, dar neatėjo laikas. Toks ima neramumas, kad vos nepasikoriau ant virdies.

Abudu Butkiai gerokai nustebo. Jonas net papyko – taip ūmai griuvo visi jo veseliški laukimai.

– Tarara, tarara, lenda kiaulė pro tvorą, o pagalio nėr... Žodžiai iš mano šventraščio perskyrime sekmame ir reiškia: kiaulė vis tiek įlįs, ar anksčiau, ar vėliau, tai ar ne vis tiek pat? O aš, bra, ir kalamašką pasitepiau, ir šlajus susilopiau, kad tokioje ilgoje kelionėje nebūtų priepuolio, ir šieno maišą prisikimšau, ir avižų terbą prisipyliau, žinoma, arkliui, ne nuotakai. Visa tai reikšte reiškia: nevažiuoti nebegalima. Pridėk čia ir mano piršlišką nekantrybę. Aš pasakiau.

Butkienė pirma nesakė nieko. Ir jai dabar matės, kad, vieną kartą pasiryžus, jau reikia eiti iki galo, kaip antai akmeniui nuo piliakalnio paritintam riedėti lig pat apačios.

– Dievo valia, Dievo valia... Ką gi bedarysi? Galgi viskas bus kuo geriausia. O žmona tau jau bus pravartu, pačiam ir namams. Anksti kėlęs, jaunas vedęs nesigrauši. Važiuok, vaikeli. Tegul Dievas lydi tave likimo ieškoti! Galgi viskas išeis geran... gal ir geran, – kalbėjo pynės Butkienė, pati netikėdama tuo, ką sako. Širdis jauste jautė, kad vargu bus kas gera iš to sumanymo.

Bernaičiai anksti rytą tylomis išvažiavo pas piršlį. Abudu susinervinę. Jonas piktai plakė arklį ir barės. Kazys pasidavęs vežamas kaip meitėlis į skerdyklą. Kazys tylėjo, kiek pasilenkęs pirmyn, akis nudūręs į iškeltą iš brikelio koją; ji netilpo sekliame aukštaičių vežimo lopšyje ir tirpo.

Jonui įstrigo ta draugo Kazio poza. Jis vieną kartą pasižiūrėjo, antrą kartą pasižiūrėjo ir dar labiau susinervino.

– Tai ko gi čia panirai galvą kaip arklys prieš dvėstinąją? Ar nemoki stačiai sėdėti!

– Stačiai... sėdėti... moku. Ar ne vis tasia... – atsiliepė kažkoks duslus Kazio balsas lyg iš anapus grabo.

Kazys, atsiradęs vėl toje pat bažnyčioje, tyčia atsistojo toje pat vietoje, kaip ir aną sekmadienį, ir, kiek kalbėjęs poterių, kiek ne, ėmė neramiai laukti, kada vėl įkaukšės naujais burlečiais. Pajuto neapsakomą ilgesį ir nerimą ir net apsidairė, lyg paguodos iš ko ieškodamas. Pamiršo, kad tai ne Aneljos buvo parapija. O ir atminus nebeatėjo galvon kreiptis į Šv. Dvasią, kaip tai patarė Dėdienė. Buvo medinis.

Po visam draugai, nusipirkę butelį vyno ir butelį gerosios, pasileido tenlink. Dabar tik Jonas susigėdo; susiprato vaikiškai padaręs. Jis iš tikrųjų buvo laukinukas, prie svetimų žmonių visai nepripratęs, gėdingas. Jis vis labiau raudo veidu, dar niekur nieko nesutikęs, tik vaizduodamos, kaip reiks susitikti.

„Nu kurių galų aš čia dabar lendu į tą svetimą putrą? Ką gi aš pasakysiu, nuo ko pradėsiu?.. Piršlio gi būta, ar nematėt!“

O balsiai pabaigė:

– Žinai, Kazy, važiuok sau vienas ir suk tave velnias su visom mergom: aš nedrįstu.

– Per vėlu. Aš jau sumokėjau už du buteliu, grįžti nebegalima: kas gi besugrąžins pinigus? O be piršlio važiuoti irgi negalima, – atsijuokavo Kazys rimtais kaimiškais sumetimais, ir nuvažiavo abudu.

Kelyje tyčia truko, kad namiškiai, sugrįžę iš bažnyčios, turėtų laiko pavalgyti ir apsitvarkyti. Važiavo žingsnio, pamažu, lyg kitados parveždami ponui sampylą, kurio, atmieravus, nieko patiems nebeliko. Visgi privažiavo kelio galą.

Kaimas kaip kaimas, kiemas kaip kiemas, tik šventiškai ar net atlaidiškai švariai papuoštas. Visi pašalėliai aptvarkyti, visur valyta. Matės, laukiama ne bet kokių svečių.

Susitiktų išėjo pats Kepelė, jaunas, gražus, šviesus dėdė, bent apie 40 metų su nedideliu kaupu. Už jo, bet antroje vietoje, matės jo žmona, gal tokių pat metų, taip pat sveika ir graži. Abudu atvirų veidų, simpatingi ir natūralūs.

– O kurgi piršlys? Aš čia tematau pačius jaunikius, – pajuokavo Kepelė, kur ir pats vos dešimčia metų tebuvo vyresnis už būsimuosius savo žentus. – O gal aš apsirinku? Mat piršlys paskelbė mums atvešiąs Aneliutei jaunikį, ir mes jo laukiame pietų nevalgę.

– Neapsirinki, dėde. Tai mes ir būsime. Tiktai tikrasis piršlys sugaišo su savo „magazinu“, ir man teko jis pavaduoti. Esu jaunikio Kazimiero Šnervos draugas, Jonas Butkys; abudu iš Puzionių, kurių tamstos, žinoma, dar nė girdėti nesate girdėję, o ten upės pienu teka, tvoros dešromis tvertos, taip ir toliau. Bet tai jau būsimosios oracijos dalykas. Kaip gerai, kad tamstos jau žinote apie jaunikį: man nebeteks jis girti, o aš kaip tik jokios oracijos nemoku...

Kepelės prapliupo linksmu juoku, kai Jonas, didelį susigraužimą rodydamas, ėmė pakaušį draskytis. Pradžia Jonui pasisekė. Turbūt iš desperacijos, iš per didelio drovumo. Kai sykį praplyšo, tai ir išbyrėjo.

– Labai malonu. Nebūk, ponas piršly, toks kuklus – savo moki. Piršliai mums ne naujiena, mes su jais ir ceremonijų nebedarome. Aneliutė mums ta viena ir nesugriuvus; bet kad mes, vaikeliai, teesame paprasti ūkininkėliai, esame, Dievui dėkui, pavalgę, bet stambesnių grašgalių nėr, tai ir baigias viskas gražiu pasikalbėjimu. Jei ir jūs, vaikeliai, šimtų ieškote, tai būkite mūsų svečiai, ne piršliai, ir linksmai sau papietaukime, – rimtai, bet linksmu veidu ir lyg pasišokėdama kalbėjo Kepelienė, vis dar nesivesdama svečių į vidų.