Pakvipo karštais kopūstais. Dar labiau – kumpiu. Raudonas, sveikas, storas kumpis, viręs kopūstuose, dar buvo pačirškintas, dėl to dar labiau kvepėjo. Iš bažnyčios grįžę ir tiek ilgai svečių pralaukę, buvo visi išalkę, tai nė raginti nereikėjo. Visi sėmė iš to paties dubenio ir valgė pavydėtinai.

– Kaip pas Dėdienę, taip gardu... – pagyrė Kazys.

– Pas kokią dėdienę?

– Tai jo štai motutė, artimoji ir mylimoji mano kaimynė, – atsakė Kazys.

Prieš mėsą piršlys ir buteliukus atkimšo. Vyrai susigėrė gerosios, moterims padalijo vyno. Visi prisiėmė be ceremonijų, nesivaipydami, bet po vienos antros nuo daugiau griežtai atsisakė.

– Pakaks. Mes negėringi. Tik jūsų malonės nepaniekinome, – sakė tėvas. – Sakykite, mieli bernužėliai, kurie vilkai jus atvijo tokį tolį? Ar jums jau nebliko arčiau viežlybų mergelių? Mums garbės nemaža; bet jums... tik kojoms klapatas.

Ir vėl buvo kažkas taip natūralu toje kalboje, kad šildyte šildė. Ot, geri, tiesūs, neveidmainūs žmonės, ir gana.

– Taigi, taigi! Taip pat kalbėjo ir Dėdienė, štai Jono motutė, labai garbinga ir prityrusi pas mus ūkininkė. Bet dėl ko mudu štai su draugu Jonu pas jus atsiradome, tai pasiklauskite paties Pono Dievulio. Nemaniau nemaniau vesti; o kai pamaniau, tai: šita pasakiau, kaip pirštu bakstelėjęs į orakulo galvą. Tamstų, tėveliai, valia, pačios Aneliutės valia. Niekus būsime jums nepažįstami padarę, išvažiuosime, net už pragertą nepareikalausime. O sutiksite, laimingus mus padarysite, – pagaliau prapliupo kalbėti ir pats jaunikis Kazys.

Jo kalbos visi paklausė tikrai atsidėję; jo kalba visiems pasirodė kukli ir išmintinga, pats jaunikis doras, negėringas ir patikimas žmogus. Visus palenkė sau.

Pavalgę visi išėjo ūkio pasižiūrėtų. Visa ko buvo po nedaug, bet gražu: kūtėse gyvulėlių ir klėtyse aruodai neiššluostyti. Visu tuo Kepelės džiaugės ir Dievui dėkojo.

– O geldų – nito! – atvirai pasisakė tėvas neva žydiškai ir išskėtė rankas. Ir tas pats „nito“ lyg tik jį džiugino. – Aneliutė gaus arklį, gaus karvę. Jos skrynia gerokai pilna, ji ne plikšė. Tai jau motinos nuopelnas. Abidvi jos žinomos apylinkėje verpėjos ir audėjos. Aneliutei jau dvidešimt ketvirti metai, tai buvo gražaus laiko ir dangos pasigaminti. Rudenį gal ir gyvųjų sutaisysiu bent šimtuką; kitą rudenį vėl šimtuką. O daugiau nieko. O nebus jums gera Puzionyse, eikšenkit į mus užkuriomis. Mes kaip ir bevaikiai, tai du lizdu taikiai sudarysime.

– Ačiū, ačiū! gal kada ir bus pravartu. Kraitis visai nemenkas; be reikalo tamstos kuklaujat. Bet tuo tarpu aš teesu šeimininkės reikalingas – motina baigia savo dienas. Ir mes esame tokie pat: sotūs ir gyvulėlių gana, tik tvarkos pas mus nėra motinai karšant. Jei ką skirsite, tai prašom laikyti tam laikui, kada brolį atidalysime. Aneliutės dalies jam bus gana. Ir susidarys gyvenimas neblogiausias.

Taip rodės ir Kepelėms, kad Kazys Šnerva partija ne blogiausia, ir buvo patenkinti.

Kol Kazys išsišneko su tėvais, vieni kitiems viską iš širdies nusipasakodami, Jonas labai užsidegęs kalbėjo Anelei apie juodą savo kumeliuką su žvaigždele kaktoje. Kalbėjo itin atsidėjęs, tokiuo vaikiškai nekaltu džiaugsmu, lyg jis ir iš tiesų tebebūtų pusbernis, o ne brendęs vyras, o tą pasakojamąjį kumeliuką jam būtų iš kermošiaus parvežę dūduoti – džiaugtis, ne darbui rengti.

Anelė sekė jį visiškai pagauta. Tokio doro ir iškalbingo kavalieriaus ji dar nebuvo susitikusi. Jonas jai taip patiko, kaip dar niekas pasaulyje: joks vyriškis dar nebuvo jos taip džiaugsmingai prikalęs prie savęs, kaip šis tariamasis piršlys. Pasišnekėjus valandą, ėmė abiem rodytis, kad jie seniai jau pasižįsta, seniai esą susidraugavę, lyg kartu bent penkerius metus ganę, paskui drauge šienavę valiavę, šventadieniais parugėn dainuotų vaikščioję.

Pastebėjo galų gale ir Kazys, kad jo „piršliui“ gal daugiau sekas kaip jam pačiam, ir paėmė jį neramus pavydas. Tai ėmė tik dairytis progos kuo greičiausiai pabaigti kalbą su tėvais ir pradėti pabaigtinę kalbą su pačia nuotaka. Bet kai tai jam parėjo į galvą, jis ūmai nutraukė ir, palikęs tėvus, prisidėjo prie jaunųjų, tardamas gana sausai:

– Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Dabar eina antraip. Tai ar negalėtume atitaisyti? – ir stumtelėjo Joną tėvų link, o pats pasiliko su Anele.