Anelė sekė jį visiškai pagauta. Tokio doro ir iškalbingo kavalieriaus ji dar nebuvo susitikusi. Jonas jai taip patiko, kaip dar niekas pasaulyje: joks vyriškis dar nebuvo jos taip džiaugsmingai prikalęs prie savęs, kaip šis tariamasis piršlys. Pasišnekėjus valandą, ėmė abiem rodytis, kad jie seniai jau pasižįsta, seniai esą susidraugavę, lyg kartu bent penkerius metus ganę, paskui drauge šienavę valiavę, šventadieniais parugėn dainuotų vaikščioję.
Pastebėjo galų gale ir Kazys, kad jo „piršliui“ gal daugiau sekas kaip jam pačiam, ir paėmė jį neramus pavydas. Tai ėmė tik dairytis progos kuo greičiausiai pabaigti kalbą su tėvais ir pradėti pabaigtinę kalbą su pačia nuotaka. Bet kai tai jam parėjo į galvą, jis ūmai nutraukė ir, palikęs tėvus, prisidėjo prie jaunųjų, tardamas gana sausai:
– Mes, Jonai, rodos, pasikeitėm rolėm: man, jaunikiui, skirta užkariauti mergelės širdis, o tau, piršliui, tėvams meluoti apie mano palocių ir turtus. Dabar eina antraip. Tai ar negalėtume atitaisyti? – ir stumtelėjo Joną tėvų link, o pats pasiliko su Anele.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip per piršlybas susikeičia jaunikio ir piršlio vaidmenys ir ką tai pranašauja?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas važiuoja piršliu, nors pakeliui ima drovėtis, bet pas Kepeles jis netikėtai tampa iškalbingas, o Anelė juokais jį palaiko jaunikiu: „Šitas!“. Jonas jai pasakoja apie kumeliuką, ir abiem atrodo, kad jie seniai pažįstami. Kazys pastebi, kad „pasikeitėm rolėm“, ir jį apima pavydas. Pati Anelė motinai prisipažįsta, kad abu vaikinai jai vienodai patinka ir ji bijanti pasakyti, kaip toji nuotaka: „geriau už piršlio“. Juokingas sumaišymas pranašauja būsimą tragediją: Anelės širdis jau nuo pirmos dienos linksta į Joną.
Rašiniui: Meilė
2. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.