– Matyk tamsta, Aneliut, mes gretimieji kaimynai ir taip sutariame, kad be kits kito nė žingsnio. Ne tik mes štai, bet ir mūsų šeimos. Gangreit mes vieni patys ir tesibičiuliuojame. Jei būsi manoji, duok tai Dieve, tai taip pat neatsikratysi Jonu: mes kasdien po kelius kartus sueinam. Jonas pirmutinių Puzionyse namų ponas, o jo motina – viso kaimo išmintis ir gerumas. Gausi ją mylėti taip, kaip aš ją myliu ir gerbiu. O pas mus namie prasčiau kaip pas Butkius. Svetimos šeimynos kaip ir nesisamdom. Jei ateitumei, tai nė mergos nereiktų prie krosnies stovėti. Būtume visiškai patys sau vieni, gera ar bloga, šalta ar balta. Tėvai visai jau baigias, jiems dienos suskaitytos; broliai taikūs; vienas kariuomenėje tarnauja, antrą užkuriomis rengiu, kai anas sugrįš. Tai nebijok, Aneliut, per ankšta nebus, kad ir kuriam laikui būtų prasčiau kaip pas tėvelius. Kurgi rasi taip, kaip pas motinėlę! Nemint kodėl mergelė išeidama vis verkia. O mūsų laukeliai geri, nedideli; vieta jau ką gi, pati pamatysi. Gyvename aukštumoje, yra ir labai graži pakalnė su būriais pempių. Yra miško, žiemą neteks šalti. Jei mylėsimės, viskas bus gerai, ir kas negerai, tai pagerinsime susitarę. Tamsta prašviesi namelius, aš laukelius, ir bus taip, kaip čia.

Jonas viena ausim klausė tėvų, antra Kazio ir nė tikėt nesitikėjo iš savo draugo tokio iškalbumo. Kazys „trokšte troško“, kaip puzionys sako apie kalbą iš širdies, Anelei, o ši pilnu pasitikėjimu klausė stačiai įsižiūrėjusi į gražųjį jaunikaitį ir jautės jam prietelinga. Tiesa, ji „nesimieravo“, ar tiks jiedu į porą; tik kuri gi padori kaimietė mergelė sumeta tokiuos dalykus? Tai net nepadoru. Kaziui Anelė ničnieko neturėjo prikišti.