Ir buvo gi triukšmo. Trys žydai griežė, ketvirtas bajoras, miestelio amatninkas, protarpiais šėną katarinką sukė. Kaimo jaunimas pats iš savęs padarė jauniesiems iliuminaciją – visą santvarą nustatė raudonais ir baltais burokais su degančiomis viduje švieselėmis. Mergaitės dar bromą ir trobos angą vainikais apipynė. Visi ik vienam, net ir piemenėliai, gražiai, meilingai sutinkami, sočiai papenimi, gardžiu alum pagirdomi, dūko šėlo per ištisas dvi dienas. Niekas kaime neatminė, ar yra buvusios tokios linksmos, tokios simpatingos vestuvės. Gal dėl to, kad viso to triukšmo karalienė Anelja Kepelaitė buvo nepaprastai skaisti, sveikai raudona, pilnai pribrendusi, nebe vėjo patauška. Buvo rimta, o tokia moteriška šypsena, kurios gauti bernaičiai tyčia sukiojos jai prieš akis ir gavę nebegalėjo užmiršti – vis stovėjo akyse Šnervų jaunamartė. O kurs gavo dovanų, kas juostą, kas šaliką, kas stuomenis, kas rankšluostį, tų gera nuomonė apie Šnervų šeimininkę dvigubai didėjo. Visuose Puzionyse ūmai lyg pamiršo savo dėdienę Butkienę: kalbos bebuvo apie tą vieną Šnervienę. O valgė neatsivalgė – Dėdienės pyragų ir sūrių; jų gerus gabalus ji nuolat kaišiojo tai šiam, tai tam, ligi tik kuris klastelėjo suolan. Iš antros rankos sekė stiklinė ar puodelis alaus, „kad nepaspringtų“.

O daugiausia dūko svotas Jonas, lyg paskutinį kartą švęsdamas savo pirmenybes: jis pavadavo tėvo nabaštiką, kuriam būtų tekę svotystės; vadinas, buvo iš tikrųjų pirmas svečias. Jis šoko su visomis, bet tykote tykojo, kada Kazys kur nuo savo draugės nusisuks; tuojau vedė šoktų Anelją ir sukė ją nepailsdamas, kol Kazys vėl pasirodė. Šoko, kalbėjo, juokavo, o Anelja taip gražiai, taip prietelingai ir tiesiai int akis jam juokės, kad visi bernai pavydėjo.

Pasibaigė vestuvės. Baigė garuoti „čiščenos“ kvapai, baigė išsiskirstyti ir svečiai. Tolimieji paskiausia. Patys paskutiniai išvažiavo Kepelės. Kol važiavo per kaimą ir lauką, abudu tylėjo. Kepelė balsiai raugėjo, Kepelienė sunkiai dūsavo: abudu buvo itin sočiai pripenėti, vadinas, privalgę iki gurklio. Bet kai pasuko vieškelin, lyg prasidarė ir burnos. Abudu kartu prakalbo.

– Žinai, moč, mes ne taip būsime padarę. Kurie gi tėvai atlydi savo dukrą į anytą ir šešurą? Lyg nebekeltume pravadų.

– Sulauksime, tėvait, už savaitės, ir pravaduosin. O tiek būsime laimėję, kad žinosime Aneliotei nebūsiant čia bloga.

– Gerai sakai, Kazimieras, matos, mylės atsidėjęs. Brolis ramus ir blaivus. Kažin koks sugrįš antras iš kariuomenės. O tėvų tikrai esama visiškai paliegusių; neilgai bepatrauks. Anyta galvos nebegrauš; net iš lovos bambėti nebegali.

– Dėkui gi Dievui, bet tik gerai! Tik toloka... Aš jau pasiilgau Aneliotės, akyse jos nebeturėdama... Per tiek metų akių nuo jos neatitraukdavau, kaip žaltienė nuo savo padėtų kiaušinių... – Ir Kepelienei trykštelėjo graudžios, nors nekarčios ašaros.

Tai pajautęs, ir Kepelė nusišniurkštė; ir jam gailestis

– Tai jau, bus nuobodu, ką ir besakyti. Žinai ką? Kad tik greičiau pareitų anasai iš kariuomenės – tuoj jį išleistume užkuriomis, o namie esąs tegul apsiimtų atmokėti Kazius, ir atsiimtume juos unt sau. Jie prisipirktų žemės, ir vėl būtume krūvoje.

Kepelienė klausė atsidėjus, visą galvą pasukus į kalbėtoją: taip jai tiko šie žodžiai; lyg vyras juos būtų išėmęs iš jos pačios širdies. Ir abudu nusiramino.

Namie po vestuvių liko taip pat jauki, saldi, net pakili nuotaika. Kazimieras vaikščiojo patenkintas, klėtin per kiemelį bėgiojo pasistriksėdamas ir visai su tuo nesislėpė: čia jis susisukę šeimyninę savo gūžtelę.

Karšinčiai buvo tikrai blogi. Tėvelis nė per didįjį viesulą nebenulipo nuo pečininko. Motutė jautės lyg ne blogiausia, net palinksmėjo, jaunamartės susilaukus. Anelja pati atnešė jai daug daug šieno lovon; padarė tikrą kinį. ligonis net nusišiepė, pasijutusi kaip pūkuose: ji visą amžių išgulėjo kietai, ant ilginių šiaudų, net ne treknų, kad ne taip draikytųsi po gryčią. Anelja dar apklojo ją sau pasisiūta vatine kaldra minkštu pirktiniu pamušalu. Buvo šilta ir prigludni. Žiūrėk, bene pirmutinė pasirodžiusi visuose Puzionyse.

– Dėkui dėkui, vaikeli, kad ligoje ir senatvėj užjauti! Tegul tau pačiai Dievulis duoda sulaukti ramios ir neskaudžios senatvės! Gera kaldra turima.

Anelja buvo patenkinta gailestingu savo apsiėjimu su ligoniu ir jos palaiminimu. Kazimieras, visa tai matydamas ir girdėdamas, saviškai padėkojo žmonai: paėmė ją už abiejų rankelių, giliai pažiūrėjo jai į akeles ir, nepasakęs už ką, saldžiai pabučiavo ją snukutin. Kazimieras buvo dėl to prisirišęs prie savo tėvelių, nors pats ir nemokėjo to jiems parodyti kuriuo švelnesniu apsiėjimu. Kaimiečiai ir nebuvo pripratę prie švelnumų; juo maloniau buvo patirti to iš moteriškų rankų.

Kurį rytą, gal trim savaitėm praėjus, Kazimieras savo motutę aptiko atvirtusią aukštelninką, akis stulpu pastačiusią; vadinas, žiūrėjo kažin kur aukštyn, bet ne kurion vieton. Šiaip jau ji visados gulėjo ant kairio šono, veidu unt gryčią, kad matytųsi, kas darosi, ir bent taip tebedalyvautų šeimos gyvenime.

– Gal atversti, motut, ant šono? – pasišovė Kazimieras.

– Nebereikia, sūneli. Bus gana. Parveskite kunigėlį mum abiem tuo pačiu žygiu. Ir bus sudieu. Gyvenkite sau sveiki santarvėje ir meilėje; rodos, ir laimėje. Gerą tau pačiutę, Kazimierėli, Dievas davė. Mokėk tik vertinti, kad ilgam nenusidėvėtų...