Dabar jam driūktelėjo mintis, kad jis iš tikrųjų nieko nevertas, kad pirmon vieton jį statė kaimo „dėdienė“ Apolonija, jo motina, savo nuopelnais, kad, jai senstant, Butkių kiemas pradės apsitraukti užmiršimo voratinkliu, kiemo vartai pradės pamažu užsiverti, o Šnervų kiemo vartai, jaunom gyvybėm paveikus, vis plačiau atsiverti. Visa tai Jonui taip ūmai paaiškėjo, lyg jį gyvą dabar jau vedant duobėn užkasti. Karti, melancholinga rezignacija sustingino jam narius. Tačiau ką gi padarysi, jei taip turi būti ir taip esti? Lyg ne savom rankom nusikinkė arklį ir senuoju papratimu, bet jau be jokios meilės, perbraukė plaštaka jam per nugarą. Arkliukas tai aiškiai pajuto ir nebelaukdamas, kaip visados, da ūmai šmukštelėjo kūtėn. Paskui Jonas susigraudino ir pabaigė sentimentaliai:

„Ne, ką aš čia dabar... Tai juk pats Dievas atmoka draugui Kaziukui už tokį nepaprastą jo gerumą. Kas gi kitas, jei ne Jo apvaizda, pastūmėjo jį aną lemtingąją valandą svetur susitikti? Dievuli Tėveli, mergos meilumas! Nors ėmęs visą suėsk... Ne, Kazy! Dabar tu int mus nebebėginėsi – tavęs nė šunys nuo pačios nebeišlos, ir mūsų draugystei – kaput...“

Taip mintijo, o širdis kitką jam sakė:

„Nekalbėk niekų! Nei Kazys nepabus amžinai prie savo pačios prilipęs (virs gi jam kada nors kasdieniu dalyku), nei tau Šnervų vartai bus užkili. Jei Kaziams bus gera, bus ir Butkiams gera; taip, kaip ir pirma: kada Butkiams buvo gera, buvo ir Šnervoms gera“.

Jonas nežinojo, jog tai jau seniai pasakyta; neis kalnas į Mahometą, tai Mahometas nueis į kalną.

Butkienė nemažai nustebo, nesulaukdama Jono įeinant. Būdavo, pirma bėga vidun pasireikštų motutei ir visų kelionės įspūdžių trumpai ištarškėtų, ar nebuvo priepuolių, ar kas negedo; paskui tik puola arklio kinkytų. Dabar gi Jonas čiupnojas aplink kinkymus, lyg pamiršęs, jog gryčioje motutė jo nekantrauja pamatyti. Butkienei tas šiaip ar taip neilgas laiko tarpeklis pasirodė pernelyg ilgas.

Bet ir įėjęs Jonas nepratarė nieko, tik atsisėdo vidusuolin, kur niekados neklastelėdavo, ir abiem rankom atsirėmė suolo, nė kepurės nenusiimdamas. Susirgo? Pametė ką? Arklį sužeidė?

– Kas gi tau, Jonai? Ar nepasisekė, kad toks išmaudytas atrodai? – tarstelėjo Butkienė neva taip sau, vos dirstelėdama per petį; iš tikrųjų gi akim, pilnom smalsumo, o širdim, pilna nerimo.

– Pasisekė, motut, – rimtai atsakė Jonas. – Daugiau pasisekė kaip buvo tikėtasi... Motut, kokia gražybė ir išmintis! Kaip tik tokia turėjai būti tamsta pati, kai buvai jauna nuotaka. Dabar Anelija Šnervienė bus kaip tamsta; kaip tamsta traukdavai visų širdis unt save, taip dabar ji trauks visų akis. Dabar jau Šnervų kiemas bus pirmas Puzionyse, nebe mūsų.

– Ar tai dėl to pratrydai? Pavydi jiems, ar ko? Tegul jiems, vaike, Dievas padeda. Mums neteks su jais varžytis. Aš turėjau ir tebeturiu sava, ji turės sava...

Butkienė kalbėjo susivaidydama, apsimesdama dievobaiminga, su Dievo valia sutinkančia; iš tikrųjų gi gerokai paerzinta: joje nenoromis prabilo pavydas. Ji juste pajuto amžinąsias tėvų ir vaikų rungtynes su aiškiu galu – laimės tie, kuriems lemta ilgiau pagyventi, vaikai. Pavydas grynai moteriškas, kurs taip šiurkščiai pas mus reiškiasi uošvės su marčia santykiuose.

Butkienė, išklausius galų gale viso išdėstymo kaip ir kas, nepajuto nė trupinėlio to džiaugsmo, kurio bent tai valandai buvo patyrę abudu bernaičiai, katras saviškai; ir to, kad mylimiausias jos Kaziukas gauna tokią vertingą žmoną: Aneljos vardas jai lyg kamščiu atsistojo gale gerklės ir nesidavė ištariamas. Butkienė niekad netarė: Anelja, Kazienė, tesakė – ji, o Jonas suprato, kas toji – ji.

Nei Jonas, nei jo motutė daugiau nieko nepramatė, nieko neįtarė, nes niekas dar nesipynė.

Kaimynų santykių pakitėjimas, pasirodė, Jono nujausta.

Baigės trys savaitės, baigės užsakai. Tuo laiku Kazys, sūkį apsukęs, bėgiojo į Kepelaitę. Vis buvo „reikalų“; o kokių, visi gerai numanė. Vis linksmesnis grįždavo iš ten, bet savo džiaugsmu nebesidalijo su savo tiek mylėta Dėdiene, kuri jam buvo bene daugiau kaip motina. Butkienė tik iš užsidegusių, karščiu paraudusių akių numanė, ko Kazys laukia, ir mokėjo viską pateisinti.

Imta ruoštis vestuvėms. Kas gi kitas, jei ne Dėdienė, turėjo Kazimierą išsvočiuoti? Ir ji ruošės į tas iškilmes tiek atsidėjus ir su tokia dabar širdžia, kaip būtų ruošusis savąjį Joniuką vesdinti; ar dar tikriau, kaip ką mylimą laidoti. Jonas važiavo malūnan, pripikliavo kvietienių, primalė miežienių, pripiešė rugienių miltų. Motutė prikepė ilgo priegalvio ančvilkalą pyragų, prikepė žąsų, apvirino kumpį, numazgojo nuo pelėsių daug geltonų kaip vaškas nekietų sūrių, kurių tokių gardžių ji viena temokėjo prislėgti. Svočia turėjo vieną kartą pavalgydinti visą veseliją, o ji būtų ją išmitinus per visas dienas, nors buvo laukiama viso iš keliolikos kiemų kaimo.

Ir buvo gi triukšmo. Trys žydai griežė, ketvirtas bajoras, miestelio amatninkas, protarpiais šėną katarinką sukė. Kaimo jaunimas pats iš savęs padarė jauniesiems iliuminaciją – visą santvarą nustatė raudonais ir baltais burokais su degančiomis viduje švieselėmis. Mergaitės dar bromą ir trobos angą vainikais apipynė. Visi ik vienam, net ir piemenėliai, gražiai, meilingai sutinkami, sočiai papenimi, gardžiu alum pagirdomi, dūko šėlo per ištisas dvi dienas. Niekas kaime neatminė, ar yra buvusios tokios linksmos, tokios simpatingos vestuvės. Gal dėl to, kad viso to triukšmo karalienė Anelja Kepelaitė buvo nepaprastai skaisti, sveikai raudona, pilnai pribrendusi, nebe vėjo patauška. Buvo rimta, o tokia moteriška šypsena, kurios gauti bernaičiai tyčia sukiojos jai prieš akis ir gavę nebegalėjo užmiršti – vis stovėjo akyse Šnervų jaunamartė. O kurs gavo dovanų, kas juostą, kas šaliką, kas stuomenis, kas rankšluostį, tų gera nuomonė apie Šnervų šeimininkę dvigubai didėjo. Visuose Puzionyse ūmai lyg pamiršo savo dėdienę Butkienę: kalbos bebuvo apie tą vieną Šnervienę. O valgė neatsivalgė – Dėdienės pyragų ir sūrių; jų gerus gabalus ji nuolat kaišiojo tai šiam, tai tam, ligi tik kuris klastelėjo suolan. Iš antros rankos sekė stiklinė ar puodelis alaus, „kad nepaspringtų“.

O daugiausia dūko svotas Jonas, lyg paskutinį kartą švęsdamas savo pirmenybes: jis pavadavo tėvo nabaštiką, kuriam būtų tekę svotystės; vadinas, buvo iš tikrųjų pirmas svečias. Jis šoko su visomis, bet tykote tykojo, kada Kazys kur nuo savo draugės nusisuks; tuojau vedė šoktų Anelją ir sukė ją nepailsdamas, kol Kazys vėl pasirodė. Šoko, kalbėjo, juokavo, o Anelja taip gražiai, taip prietelingai ir tiesiai int akis jam juokės, kad visi bernai pavydėjo.

Pasibaigė vestuvės. Baigė garuoti „čiščenos“ kvapai, baigė išsiskirstyti ir svečiai. Tolimieji paskiausia. Patys paskutiniai išvažiavo Kepelės. Kol važiavo per kaimą ir lauką, abudu tylėjo. Kepelė balsiai raugėjo, Kepelienė sunkiai dūsavo: abudu buvo itin sočiai pripenėti, vadinas, privalgę iki gurklio. Bet kai pasuko vieškelin, lyg prasidarė ir burnos. Abudu kartu prakalbo.

– Žinai, moč, mes ne taip būsime padarę. Kurie gi tėvai atlydi savo dukrą į anytą ir šešurą? Lyg nebekeltume pravadų.

– Sulauksime, tėvait, už savaitės, ir pravaduosin. O tiek būsime laimėję, kad žinosime Aneliotei nebūsiant čia bloga.

– Gerai sakai, Kazimieras, matos, mylės atsidėjęs. Brolis ramus ir blaivus. Kažin koks sugrįš antras iš kariuomenės. O tėvų tikrai esama visiškai paliegusių; neilgai bepatrauks. Anyta galvos nebegrauš; net iš lovos bambėti nebegali.

– Dėkui gi Dievui, bet tik gerai! Tik toloka... Aš jau pasiilgau Aneliotės, akyse jos nebeturėdama... Per tiek metų akių nuo jos neatitraukdavau, kaip žaltienė nuo savo padėtų kiaušinių... – Ir Kepelienei trykštelėjo graudžios, nors nekarčios ašaros.

Tai pajautęs, ir Kepelė nusišniurkštė; ir jam gailestis

– Tai jau, bus nuobodu, ką ir besakyti. Žinai ką? Kad tik greičiau pareitų anasai iš kariuomenės – tuoj jį išleistume užkuriomis, o namie esąs tegul apsiimtų atmokėti Kazius, ir atsiimtume juos unt sau. Jie prisipirktų žemės, ir vėl būtume krūvoje.

Kepelienė klausė atsidėjus, visą galvą pasukus į kalbėtoją: taip jai tiko šie žodžiai; lyg vyras juos būtų išėmęs iš jos pačios širdies. Ir abudu nusiramino.

Namie po vestuvių liko taip pat jauki, saldi, net pakili nuotaika. Kazimieras vaikščiojo patenkintas, klėtin per kiemelį bėgiojo pasistriksėdamas ir visai su tuo nesislėpė: čia jis susisukę šeimyninę savo gūžtelę.

Karšinčiai buvo tikrai blogi. Tėvelis nė per didįjį viesulą nebenulipo nuo pečininko. Motutė jautės lyg ne blogiausia, net palinksmėjo, jaunamartės susilaukus. Anelja pati atnešė jai daug daug šieno lovon; padarė tikrą kinį. ligonis net nusišiepė, pasijutusi kaip pūkuose: ji visą amžių išgulėjo kietai, ant ilginių šiaudų, net ne treknų, kad ne taip draikytųsi po gryčią. Anelja dar apklojo ją sau pasisiūta vatine kaldra minkštu pirktiniu pamušalu. Buvo šilta ir prigludni. Žiūrėk, bene pirmutinė pasirodžiusi visuose Puzionyse.

– Dėkui dėkui, vaikeli, kad ligoje ir senatvėj užjauti! Tegul tau pačiai Dievulis duoda sulaukti ramios ir neskaudžios senatvės! Gera kaldra turima.

Anelja buvo patenkinta gailestingu savo apsiėjimu su ligoniu ir jos palaiminimu. Kazimieras, visa tai matydamas ir girdėdamas, saviškai padėkojo žmonai: paėmė ją už abiejų rankelių, giliai pažiūrėjo jai į akeles ir, nepasakęs už ką, saldžiai pabučiavo ją snukutin. Kazimieras buvo dėl to prisirišęs prie savo tėvelių, nors pats ir nemokėjo to jiems parodyti kuriuo švelnesniu apsiėjimu. Kaimiečiai ir nebuvo pripratę prie švelnumų; juo maloniau buvo patirti to iš moteriškų rankų.

Kurį rytą, gal trim savaitėm praėjus, Kazimieras savo motutę aptiko atvirtusią aukštelninką, akis stulpu pastačiusią; vadinas, žiūrėjo kažin kur aukštyn, bet ne kurion vieton. Šiaip jau ji visados gulėjo ant kairio šono, veidu unt gryčią, kad matytųsi, kas darosi, ir bent taip tebedalyvautų šeimos gyvenime.

– Gal atversti, motut, ant šono? – pasišovė Kazimieras.

– Nebereikia, sūneli. Bus gana. Parveskite kunigėlį mum abiem tuo pačiu žygiu. Ir bus sudieu. Gyvenkite sau sveiki santarvėje ir meilėje; rodos, ir laimėje. Gerą tau pačiutę, Kazimierėli, Dievas davė. Mokėk tik vertinti, kad ilgam nenusidėvėtų...

Kazimieras prapliupo dideliu vyrišku verksmu. Jo sielą, per visą ilgą paskutinį laiką pritvinkusią sentimento, pradūrė ne tiek motinos pasiruošimas mirti, kiek pagyrimas Aneljos. Sentimentas jai – pykštelėjo vienu didžiu spauzmu ir nutilo. Kazimieras, nieko daugiau nebesakęs, pasikinkė arklį ir išvažiavo kunigo.

Šnervienė mirė pirmoji; ją palaidojo pirmadienį. Bet jos būta ir pranašiškos: ji nusivedė į kapus ir vyrelį; tėvą Kazys palaidojo gale tos pat savaitės. Žmonėms buvo nemaža išgąsčio. Kaipgi: iš tos pat šeimos ūmai ir suklomis dvi mirtys. Nieko tačiau, kaip paprastai esti, nekaltino – visi gerai žinojo, koks geras buvo sūnus Kazimieras, kokia gera buvo ir sūnienė. Dar vadino tai laimingu nuotykiu: atsileidę vietos jauniesiems.

Ne taip manė Kazimieras. Jam tėvai, kad ir paliegę karšinčiai, rodės tų namų palaima; jiems dalią Dievas skyrė, pavydėti neteko. Tad visą savaitę išvažinėjo visas pergeltas ir laidotuvėms pinigų nešykštėjo – buvo gi gavęs iš Kepelės visą šimtą.

Su žmona prieteliautis šiuo tarpu nebuvo nei laiko, nei nuotaikos. Bet kai nurimo ir mirties orgija, kaip pirmiau vestuvių, Kazimieras vėl visa savo siela kreipės į žmoną. Dabar jam pasirodė be galo tuščia pasaulyje.

– Žinai, Anel, aš nė mint nebeatmenu, kad motutė besikišo int ūkio dalykus. Viskas darėsi lyg savaime, gerai ar blogai; ji besėdėjo kojas pasirietus. O vis dėlto jos būta namams reikalingos. Įėjai, žiurtelėjai į lovą, kur dar gyvas žmogus, ir lyg su juo pasitarei, jam pasiguodei. Dabar štai lovoje jau tuščia, ir man duris praveriant vis smilksi per širdį...