Pasibaigė vestuvės. Baigė garuoti „čiščenos“ kvapai, baigė išsiskirstyti ir svečiai. Tolimieji paskiausia. Patys paskutiniai išvažiavo Kepelės. Kol važiavo per kaimą ir lauką, abudu tylėjo. Kepelė balsiai raugėjo, Kepelienė sunkiai dūsavo: abudu buvo itin sočiai pripenėti, vadinas, privalgę iki gurklio. Bet kai pasuko vieškelin, lyg prasidarė ir burnos. Abudu kartu prakalbo.

– Žinai, moč, mes ne taip būsime padarę. Kurie gi tėvai atlydi savo dukrą į anytą ir šešurą? Lyg nebekeltume pravadų.

– Sulauksime, tėvait, už savaitės, ir pravaduosin. O tiek būsime laimėję, kad žinosime Aneliotei nebūsiant čia bloga.

– Gerai sakai, Kazimieras, matos, mylės atsidėjęs. Brolis ramus ir blaivus. Kažin koks sugrįš antras iš kariuomenės. O tėvų tikrai esama visiškai paliegusių; neilgai bepatrauks. Anyta galvos nebegrauš; net iš lovos bambėti nebegali.

– Dėkui gi Dievui, bet tik gerai! Tik toloka... Aš jau pasiilgau Aneliotės, akyse jos nebeturėdama... Per tiek metų akių nuo jos neatitraukdavau, kaip žaltienė nuo savo padėtų kiaušinių... – Ir Kepelienei trykštelėjo graudžios, nors nekarčios ašaros.

Tai pajautęs, ir Kepelė nusišniurkštė; ir jam gailestis

– Tai jau, bus nuobodu, ką ir besakyti. Žinai ką? Kad tik greičiau pareitų anasai iš kariuomenės – tuoj jį išleistume užkuriomis, o namie esąs tegul apsiimtų atmokėti Kazius, ir atsiimtume juos unt sau. Jie prisipirktų žemės, ir vėl būtume krūvoje.

Kepelienė klausė atsidėjus, visą galvą pasukus į kalbėtoją: taip jai tiko šie žodžiai; lyg vyras juos būtų išėmęs iš jos pačios širdies. Ir abudu nusiramino.

Namie po vestuvių liko taip pat jauki, saldi, net pakili nuotaika. Kazimieras vaikščiojo patenkintas, klėtin per kiemelį bėgiojo pasistriksėdamas ir visai su tuo nesislėpė: čia jis susisukę šeimyninę savo gūžtelę.

Karšinčiai buvo tikrai blogi. Tėvelis nė per didįjį viesulą nebenulipo nuo pečininko. Motutė jautės lyg ne blogiausia, net palinksmėjo, jaunamartės susilaukus. Anelja pati atnešė jai daug daug šieno lovon; padarė tikrą kinį. ligonis net nusišiepė, pasijutusi kaip pūkuose: ji visą amžių išgulėjo kietai, ant ilginių šiaudų, net ne treknų, kad ne taip draikytųsi po gryčią. Anelja dar apklojo ją sau pasisiūta vatine kaldra minkštu pirktiniu pamušalu. Buvo šilta ir prigludni. Žiūrėk, bene pirmutinė pasirodžiusi visuose Puzionyse.

– Dėkui dėkui, vaikeli, kad ligoje ir senatvėj užjauti! Tegul tau pačiai Dievulis duoda sulaukti ramios ir neskaudžios senatvės! Gera kaldra turima.

Anelja buvo patenkinta gailestingu savo apsiėjimu su ligoniu ir jos palaiminimu. Kazimieras, visa tai matydamas ir girdėdamas, saviškai padėkojo žmonai: paėmė ją už abiejų rankelių, giliai pažiūrėjo jai į akeles ir, nepasakęs už ką, saldžiai pabučiavo ją snukutin. Kazimieras buvo dėl to prisirišęs prie savo tėvelių, nors pats ir nemokėjo to jiems parodyti kuriuo švelnesniu apsiėjimu. Kaimiečiai ir nebuvo pripratę prie švelnumų; juo maloniau buvo patirti to iš moteriškų rankų.

Kurį rytą, gal trim savaitėm praėjus, Kazimieras savo motutę aptiko atvirtusią aukštelninką, akis stulpu pastačiusią; vadinas, žiūrėjo kažin kur aukštyn, bet ne kurion vieton. Šiaip jau ji visados gulėjo ant kairio šono, veidu unt gryčią, kad matytųsi, kas darosi, ir bent taip tebedalyvautų šeimos gyvenime.

– Gal atversti, motut, ant šono? – pasišovė Kazimieras.

– Nebereikia, sūneli. Bus gana. Parveskite kunigėlį mum abiem tuo pačiu žygiu. Ir bus sudieu. Gyvenkite sau sveiki santarvėje ir meilėje; rodos, ir laimėje. Gerą tau pačiutę, Kazimierėli, Dievas davė. Mokėk tik vertinti, kad ilgam nenusidėvėtų...

Kazimieras prapliupo dideliu vyrišku verksmu. Jo sielą, per visą ilgą paskutinį laiką pritvinkusią sentimento, pradūrė ne tiek motinos pasiruošimas mirti, kiek pagyrimas Aneljos. Sentimentas jai – pykštelėjo vienu didžiu spauzmu ir nutilo. Kazimieras, nieko daugiau nebesakęs, pasikinkė arklį ir išvažiavo kunigo.

Šnervienė mirė pirmoji; ją palaidojo pirmadienį. Bet jos būta ir pranašiškos: ji nusivedė į kapus ir vyrelį; tėvą Kazys palaidojo gale tos pat savaitės. Žmonėms buvo nemaža išgąsčio. Kaipgi: iš tos pat šeimos ūmai ir suklomis dvi mirtys. Nieko tačiau, kaip paprastai esti, nekaltino – visi gerai žinojo, koks geras buvo sūnus Kazimieras, kokia gera buvo ir sūnienė. Dar vadino tai laimingu nuotykiu: atsileidę vietos jauniesiems.

Ne taip manė Kazimieras. Jam tėvai, kad ir paliegę karšinčiai, rodės tų namų palaima; jiems dalią Dievas skyrė, pavydėti neteko. Tad visą savaitę išvažinėjo visas pergeltas ir laidotuvėms pinigų nešykštėjo – buvo gi gavęs iš Kepelės visą šimtą.

Su žmona prieteliautis šiuo tarpu nebuvo nei laiko, nei nuotaikos. Bet kai nurimo ir mirties orgija, kaip pirmiau vestuvių, Kazimieras vėl visa savo siela kreipės į žmoną. Dabar jam pasirodė be galo tuščia pasaulyje.

– Žinai, Anel, aš nė mint nebeatmenu, kad motutė besikišo int ūkio dalykus. Viskas darėsi lyg savaime, gerai ar blogai; ji besėdėjo kojas pasirietus. O vis dėlto jos būta namams reikalingos. Įėjai, žiurtelėjai į lovą, kur dar gyvas žmogus, ir lyg su juo pasitarei, jam pasiguodei. Dabar štai lovoje jau tuščia, ir man duris praveriant vis smilksi per širdį...