Karšinčiai buvo tikrai blogi. Tėvelis nė per didįjį viesulą nebenulipo nuo pečininko. Motutė jautės lyg ne blogiausia, net palinksmėjo, jaunamartės susilaukus. Anelja pati atnešė jai daug daug šieno lovon; padarė tikrą kinį. ligonis net nusišiepė, pasijutusi kaip pūkuose: ji visą amžių išgulėjo kietai, ant ilginių šiaudų, net ne treknų, kad ne taip draikytųsi po gryčią. Anelja dar apklojo ją sau pasisiūta vatine kaldra minkštu pirktiniu pamušalu. Buvo šilta ir prigludni. Žiūrėk, bene pirmutinė pasirodžiusi visuose Puzionyse.

– Dėkui dėkui, vaikeli, kad ligoje ir senatvėj užjauti! Tegul tau pačiai Dievulis duoda sulaukti ramios ir neskaudžios senatvės! Gera kaldra turima.

Anelja buvo patenkinta gailestingu savo apsiėjimu su ligoniu ir jos palaiminimu. Kazimieras, visa tai matydamas ir girdėdamas, saviškai padėkojo žmonai: paėmė ją už abiejų rankelių, giliai pažiūrėjo jai į akeles ir, nepasakęs už ką, saldžiai pabučiavo ją snukutin. Kazimieras buvo dėl to prisirišęs prie savo tėvelių, nors pats ir nemokėjo to jiems parodyti kuriuo švelnesniu apsiėjimu. Kaimiečiai ir nebuvo pripratę prie švelnumų; juo maloniau buvo patirti to iš moteriškų rankų.

Kurį rytą, gal trim savaitėm praėjus, Kazimieras savo motutę aptiko atvirtusią aukštelninką, akis stulpu pastačiusią; vadinas, žiūrėjo kažin kur aukštyn, bet ne kurion vieton. Šiaip jau ji visados gulėjo ant kairio šono, veidu unt gryčią, kad matytųsi, kas darosi, ir bent taip tebedalyvautų šeimos gyvenime.

– Gal atversti, motut, ant šono? – pasišovė Kazimieras.

– Nebereikia, sūneli. Bus gana. Parveskite kunigėlį mum abiem tuo pačiu žygiu. Ir bus sudieu. Gyvenkite sau sveiki santarvėje ir meilėje; rodos, ir laimėje. Gerą tau pačiutę, Kazimierėli, Dievas davė. Mokėk tik vertinti, kad ilgam nenusidėvėtų...

Kazimieras prapliupo dideliu vyrišku verksmu. Jo sielą, per visą ilgą paskutinį laiką pritvinkusią sentimento, pradūrė ne tiek motinos pasiruošimas mirti, kiek pagyrimas Aneljos. Sentimentas jai – pykštelėjo vienu didžiu spauzmu ir nutilo. Kazimieras, nieko daugiau nebesakęs, pasikinkė arklį ir išvažiavo kunigo.

Šnervienė mirė pirmoji; ją palaidojo pirmadienį. Bet jos būta ir pranašiškos: ji nusivedė į kapus ir vyrelį; tėvą Kazys palaidojo gale tos pat savaitės. Žmonėms buvo nemaža išgąsčio. Kaipgi: iš tos pat šeimos ūmai ir suklomis dvi mirtys. Nieko tačiau, kaip paprastai esti, nekaltino – visi gerai žinojo, koks geras buvo sūnus Kazimieras, kokia gera buvo ir sūnienė. Dar vadino tai laimingu nuotykiu: atsileidę vietos jauniesiems.

Ne taip manė Kazimieras. Jam tėvai, kad ir paliegę karšinčiai, rodės tų namų palaima; jiems dalią Dievas skyrė, pavydėti neteko. Tad visą savaitę išvažinėjo visas pergeltas ir laidotuvėms pinigų nešykštėjo – buvo gi gavęs iš Kepelės visą šimtą.

Su žmona prieteliautis šiuo tarpu nebuvo nei laiko, nei nuotaikos. Bet kai nurimo ir mirties orgija, kaip pirmiau vestuvių, Kazimieras vėl visa savo siela kreipės į žmoną. Dabar jam pasirodė be galo tuščia pasaulyje.

– Žinai, Anel, aš nė mint nebeatmenu, kad motutė besikišo int ūkio dalykus. Viskas darėsi lyg savaime, gerai ar blogai; ji besėdėjo kojas pasirietus. O vis dėlto jos būta namams reikalingos. Įėjai, žiurtelėjai į lovą, kur dar gyvas žmogus, ir lyg su juo pasitarei, jam pasiguodei. Dabar štai lovoje jau tuščia, ir man duris praveriant vis smilksi per širdį...

Kazimieras dabar norėjo Aneljai guostis, ilgai kalbėti; iškalbėti jai visą savo sūnišką širdgėlą; lyg iškratyti iš savo sielos visa, kas buvo, ir pradėti ją pripildinėti kuo nauju, ko bus atnešusi su savo kraičiu žmona. Tačiau pirmąkart pasergėjo Anelją lyg neatsidėjus klausant jo sielos šnekos. Ji tai stalą šluostė, tai pečiadengtę vožinėjo. Int visą Kazimiero šneką teatsakė nenoromis:

– Taip...

Kazimieras ūmai atvėso. Jis užsigavo ir, lyg susigėdęs savo atvirumo tam asmeniui, kurs nieko bendra su juo neturi, nutraukė vos pradėtą išpažintį. Tai bus jam didžiausias apsivylimas. Kas dabar beblaškys gyvenimo debesis, kas atitrauks audrų perkūnus ir vėl paleis ant namų ramumo ir džiaugsmo saulelę?

Kazys buvo švelnaširdis, nežiaurus. Kur kitur susijaudinęs ar papykęs, nevėrė tuojau burnos, tik ėjo vidun ir čia sau ne sau, sienoms ne sienoms iškalbėjo savo širdgėlą. Aišku, kad numanė tai girdint bent vieną jam palankų žmogų – motiną ar tėvą. Motina iš lovos jam bent krunkštelėdavo, tėvas ant kito šono apsiversdavo, nors tiek pritardami jam ar protestuodami jo priešams. Nei vienas, nei antras nebūtų jam atsakęs: „Taip...“

Tai buvo pradžia viso jo gana greitai besusidarančio pragaro. Pradžia menkutė, bet sparčiai didėjanti.

Kartais pašokdavo Kazimierui noras paišdykauti. Pašvilpavęs, paniūniavęs ore, su fantazija žengdavo vidun, kur viena pati Anelja ruošinėjas; norėdavo pagauti ją glėbin, apsukti, pamieluoti; pabučiuoti – ne moterystės sąskaiton. Bet...