Kazimieras prapliupo dideliu vyrišku verksmu. Jo sielą, per visą ilgą paskutinį laiką pritvinkusią sentimento, pradūrė ne tiek motinos pasiruošimas mirti, kiek pagyrimas Aneljos. Sentimentas jai – pykštelėjo vienu didžiu spauzmu ir nutilo. Kazimieras, nieko daugiau nebesakęs, pasikinkė arklį ir išvažiavo kunigo.

Šnervienė mirė pirmoji; ją palaidojo pirmadienį. Bet jos būta ir pranašiškos: ji nusivedė į kapus ir vyrelį; tėvą Kazys palaidojo gale tos pat savaitės. Žmonėms buvo nemaža išgąsčio. Kaipgi: iš tos pat šeimos ūmai ir suklomis dvi mirtys. Nieko tačiau, kaip paprastai esti, nekaltino – visi gerai žinojo, koks geras buvo sūnus Kazimieras, kokia gera buvo ir sūnienė. Dar vadino tai laimingu nuotykiu: atsileidę vietos jauniesiems.

Ne taip manė Kazimieras. Jam tėvai, kad ir paliegę karšinčiai, rodės tų namų palaima; jiems dalią Dievas skyrė, pavydėti neteko. Tad visą savaitę išvažinėjo visas pergeltas ir laidotuvėms pinigų nešykštėjo – buvo gi gavęs iš Kepelės visą šimtą.

Su žmona prieteliautis šiuo tarpu nebuvo nei laiko, nei nuotaikos. Bet kai nurimo ir mirties orgija, kaip pirmiau vestuvių, Kazimieras vėl visa savo siela kreipės į žmoną. Dabar jam pasirodė be galo tuščia pasaulyje.

– Žinai, Anel, aš nė mint nebeatmenu, kad motutė besikišo int ūkio dalykus. Viskas darėsi lyg savaime, gerai ar blogai; ji besėdėjo kojas pasirietus. O vis dėlto jos būta namams reikalingos. Įėjai, žiurtelėjai į lovą, kur dar gyvas žmogus, ir lyg su juo pasitarei, jam pasiguodei. Dabar štai lovoje jau tuščia, ir man duris praveriant vis smilksi per širdį...

Kazimieras dabar norėjo Aneljai guostis, ilgai kalbėti; iškalbėti jai visą savo sūnišką širdgėlą; lyg iškratyti iš savo sielos visa, kas buvo, ir pradėti ją pripildinėti kuo nauju, ko bus atnešusi su savo kraičiu žmona. Tačiau pirmąkart pasergėjo Anelją lyg neatsidėjus klausant jo sielos šnekos. Ji tai stalą šluostė, tai pečiadengtę vožinėjo. Int visą Kazimiero šneką teatsakė nenoromis:

– Taip...

Kazimieras ūmai atvėso. Jis užsigavo ir, lyg susigėdęs savo atvirumo tam asmeniui, kurs nieko bendra su juo neturi, nutraukė vos pradėtą išpažintį. Tai bus jam didžiausias apsivylimas. Kas dabar beblaškys gyvenimo debesis, kas atitrauks audrų perkūnus ir vėl paleis ant namų ramumo ir džiaugsmo saulelę?

Kazys buvo švelnaširdis, nežiaurus. Kur kitur susijaudinęs ar papykęs, nevėrė tuojau burnos, tik ėjo vidun ir čia sau ne sau, sienoms ne sienoms iškalbėjo savo širdgėlą. Aišku, kad numanė tai girdint bent vieną jam palankų žmogų – motiną ar tėvą. Motina iš lovos jam bent krunkštelėdavo, tėvas ant kito šono apsiversdavo, nors tiek pritardami jam ar protestuodami jo priešams. Nei vienas, nei antras nebūtų jam atsakęs: „Taip...“

Tai buvo pradžia viso jo gana greitai besusidarančio pragaro. Pradžia menkutė, bet sparčiai didėjanti.

Kartais pašokdavo Kazimierui noras paišdykauti. Pašvilpavęs, paniūniavęs ore, su fantazija žengdavo vidun, kur viena pati Anelja ruošinėjas; norėdavo pagauti ją glėbin, apsukti, pamieluoti; pabučiuoti – ne moterystės sąskaiton. Bet...

Kaziui ėmė aiškėti kažkoks per nemalonus „bet“. Anelja buvo jam korektinga, kaip vien reikiant pačiutė, gyveno su juo kaip Dievas įsakė, nuo jokių pareigų neatsisakinėjo. Kol Kazys pirma pats savo meilę aikvojo, jis nieko tokio nepajuto. Tolyn labyn ėmė jam to nebepakakti, kažko trūkti, kažkokio meilės priedo, meilės uždaralo. Jis gi ne jautis...

Nevedęs būdamas, jis svaigo meile, skendo fantastiškuose lepnumuose. Vesdamas suokė sau visa to dar didesnį laipsnį, o kaip reikia, realioji meilė jam neduoda nė dešimtos dalies to, ko svajojo. Nejaugi ta ordinariška moterystė tiek ir teverta? Kažkuris vidaus balsas jam sakė:

“Ne visai taip. Kai meilę ant meilės krauni, jos esti daugiau; kai abi pusi meilės daugina, ji saldesnė. Viena pusė pusę tepadaro“.

Juo vėso Kazys nuo pirminio meilės svaigulio, juo labiau matė, kad Anelja visai pasyvi, niekuo meilės nepakursto. Kazys klėtin ir iš klėties vaikščioti ėmė nebe paliuokomis, int savo Anelją ėmė žiūrėti lyg nustebęs ir daug ką suprasti.

Anelja buvo gaspadinė, ką ir besakyti. Šnervų kiemas gyte atgijo. Nušvito rūmas, prašvito langai, pabaltėjo sienos. Kūtėse kone ūmai atsirado daugiau ir linksmesnio jaunimo, padrūtėjo karvės, rados daugiau pieno, su tuo ir valgis paderėjo.

Jaunus Šnervas ėmė lankyti visas kaimas. Bet kas bet kada pajusdavo reikalą int Šnervas ir eidavo. Net Kazimiero broliui, labai lėtam bernaičiui, ūmai susidarė apstinga jaunuolių draugė. Anelja visiems mokėjo gražiai, maloniai nusišiepti. Svečiui ir tiek buvo gana; net daugiau nei kurios vaišės. Jis grįžo gerai nusiteikęs, kažkuo dovanotas.