DIDUMĄ PUZIONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ PASAULIN ATNEŠĖ BUTKIŲ DĖDIENĖ APOLONIJA, ARBA TIESIAI – DĖDIENĖ. PUZIONYSE JOS NIEKAS KITAIP NĖ NEBEVADINO, NORS KITUR VISUR TOJE APYLINKĖJE PRIBUVĖJAS – BOBUTE ŠAUKĖ.

Bobutauti Butkienė išmoko iš tos, kuri ir jos pačios priiminėjo vaikus, ypatingos gi higienos – vien iš savo patyrimo. O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti. Taip pat nė vienai gimdyvei neužkrėtė kraujo ir nesukėlė karščio.

Bepiga buvo Puzionims čia pat turėti tokia bobutė. Bent šiuose dalykuose nebuvo priepuolių, nebuvo ilgų ligų, kuriomis sirgti taip nėra laiko ūkio šeimininkei, o bene svarbiausia, kad nebuvo išlaidų ir sielvartų, kurie žildina vaikų tėvus; pagaliau nebuvo kažin kodėl nemėgiamos, nors taip reikalingos specialistės bobutės, dažniausiai šlykščios bobos, kuri, nieko neveikdama, ėda kaip arklys, lyg už visą amžių atsiėsdama, ir visiems per ištisas dvi tris savaites kliūva kaip koks nuliekamas griozdas.

– Lengvybė mums, kad žinotumėt, su tomis gimdytuvėmis! – džiaugės puzionys savo kaimynams, tekus su jais kur susisėsti prie buteliuko. – Mes savo bobutės nė justi nepajuntam. Ji mums pasirodo tikrai kaip starkus: padeda radinį ir linksma sau ištarška.

Su sveiku, nesužalotu vaikeliu trobos gyventojams dar likdavo kažko džiaugsminga – Dėdienės buvimo švieselė, lyg Angelas Sargas būtų sapny aplankęs. Švystelėta, pasisukiota, niekam nieko nesukliudyta, niekam niekaip nepakyrėta ir išnykta.

Puzionims Dėdienės pavydėjo visa apylinkė, veltui tačiau mėgindami nors retkarčiais brangiomis dovanomis ją privilioti.

– Ką čia, ką čia, vyreli!.. Aš tik taip sau... Aš tik saviškėms padedu kuo galėdama... – atsikratinėdavo Butkienė naujų klientų tokiu griežtu mostu, jog kvietėjui nebeliko jokio noro beužsipulti.

– Neina, kad ji kur tuoj, niekam kitam. O sumaninga bobutė...

Aukštaičių kaimo trobos stovi per abipus gatvės, dažnai priešpriešais viena kitai. Priešais Butkių kiemą stovėjo tame pat ūlyčgaly Šnervų kiemas. Tai abudu kaimynu su nieku nepasislėpė, vienas antrą bet kurią valandą galėjo pasekti. Ag ir nesislėpė, nieko peiktina nedarydami. Ta viena Butkienė, pradėdama savo žygį, slapstės ir pati nesižinodama kam ir nuo ko.

Antai Šnervos mato, kaip į Butkių kiemą rūpestingai atžingsniuoja tai vienas, tai kitas kaimo dėdė, šiaip jau nelankęs šio galo. Reiškė – nebe veltui; jau ant jo kiemo sklando starkelis. Spryske ir prieangy dėdė nepaprastai ilgai valė čebatus ar vyžas nuo purvo: žinai gi, kas yra išklampoti lietuvių ūlyčia, kur skysto, išplakto purvo iki riešų! – taip spardydamas grindis, kad trečiame kieme dundėjo, o vidun dėdė nėjo. Be purvinų kojų, dar kliudė nosis ir gerklė, kur kaip tik į tą valandą jautė susirinkus per daug išmestinų dalykų. Tad šniurkštavo, krankštė, spjaudės, lyg sifilio ėdamas, kol gryčios klingė kleptelėjo ir pasirodė pati Dėdienė. Iš Šnervų kiemo galėjai ir jųdviejų šneką išgirsti.

– Tai ko gi čia trepūskoji visą valandą kaip arklys? Ar nemoki klingę pakelti? Ar jau? – išmetinėjo ateiviui Dėdienė rūsčiais žodžiais, bet tokiuo maloniu balsu, kad dėdei šepečiuku pakarpyti ūsai visiškai dingo tarp nosies ir šypsena atsiraičiusios lūpos.

– Jau, Dėdienyte, jau... Jau klykia... jau skausmai ją remia, – atsakinėjo dėdė, mandagiai nusimaudamas nuo apskritos kaip kuoka savo galvos kailinę triausę ir labai žemai siekdamas rankos pabučiuoti.

Kvietėjas kaip mokėjo, taip veidu, balsu, visu savim meilę reiškė, pagarbą ir bekraštį pasitikėjimą, kaip skęstąs, tą vieną prieš savo akis turėdamas gelbėtoją.

Butkienei dėdės pasirodymas nebūdavo netikėtas, o jo žodžiai ir susisielojimas – naujiena. Ji laiku žinojo, kada, kas jos pareikalaus ir kuriais žodžiais tai pareikš. Jau šimtą kartų buvo mačiusi ir girdėjusi, kaip rimtai rūpestingai išdėsto reikalą tėvas, laukiąs nebe pirmo gyvo, ir kaip nervingai, desperatiškai dėsto tėvas, laukiąs pirmojo. Jaunas vyras, nors ne pats gulėjo patale, ne pats gimdymo skausmus ir pavojus kentė, žmonos skausmuose dalyvavo, mirdamas baile, kad bent viskas, Dieve duok, gerai pasibaigtų.

– Nieko, nieko, bus gerai. Taip jau reikia. Taip Dievulio moterims likta. Kaipgi kitaip? – ramino Butkienė susisielojusį, visą nusigandusį, ką čia jis savo užgaidu yra pridirbęs.

Butkienė tučtuojau pertraukdavo savo kad ir ūmiausį darbą. Nesustabdydavo jos nė įsikūrinusi krosnis, kada bereikėjo puodai kaisti, nes namiegai buvo išmuštrinti; pirmasis artimasis, moteriška ar vyriškas, stojo šeimininkės vieton ir toliau dirbo jos pradėtąjį darbą. Stambios ūkininkės ruošą sutrukdžiusiam belikdavo nustebti dėl jos pasišventimo gera valia pasiimtai pareigai.

Ilgai ruoštis Butkienei netekdavo. Ji visados būdavo tiek švari, kad nebuvo sarmata ir svetur taip pasirodyti. Tad belikdavo iš skrynios pasiimti chirurginis instrumentas ir išsiriesti didžiulė vilnonė išeiginė skara, ar tai buvo žiemą, ar vasarą. Ag ir gaubės šita skara Butkienė, išeidama į bobutystes, ne reikalu, bet, taip sakant, ritualiniu tikslu, kaip žydas marga marškone, talles, pradėdamas maldą.