Kvietėjas kaip mokėjo, taip veidu, balsu, visu savim meilę reiškė, pagarbą ir bekraštį pasitikėjimą, kaip skęstąs, tą vieną prieš savo akis turėdamas gelbėtoją.

Butkienei dėdės pasirodymas nebūdavo netikėtas, o jo žodžiai ir susisielojimas – naujiena. Ji laiku žinojo, kada, kas jos pareikalaus ir kuriais žodžiais tai pareikš. Jau šimtą kartų buvo mačiusi ir girdėjusi, kaip rimtai rūpestingai išdėsto reikalą tėvas, laukiąs nebe pirmo gyvo, ir kaip nervingai, desperatiškai dėsto tėvas, laukiąs pirmojo. Jaunas vyras, nors ne pats gulėjo patale, ne pats gimdymo skausmus ir pavojus kentė, žmonos skausmuose dalyvavo, mirdamas baile, kad bent viskas, Dieve duok, gerai pasibaigtų.

– Nieko, nieko, bus gerai. Taip jau reikia. Taip Dievulio moterims likta. Kaipgi kitaip? – ramino Butkienė susisielojusį, visą nusigandusį, ką čia jis savo užgaidu yra pridirbęs.

Butkienė tučtuojau pertraukdavo savo kad ir ūmiausį darbą. Nesustabdydavo jos nė įsikūrinusi krosnis, kada bereikėjo puodai kaisti, nes namiegai buvo išmuštrinti; pirmasis artimasis, moteriška ar vyriškas, stojo šeimininkės vieton ir toliau dirbo jos pradėtąjį darbą. Stambios ūkininkės ruošą sutrukdžiusiam belikdavo nustebti dėl jos pasišventimo gera valia pasiimtai pareigai.

Ilgai ruoštis Butkienei netekdavo. Ji visados būdavo tiek švari, kad nebuvo sarmata ir svetur taip pasirodyti. Tad belikdavo iš skrynios pasiimti chirurginis instrumentas ir išsiriesti didžiulė vilnonė išeiginė skara, ar tai buvo žiemą, ar vasarą. Ag ir gaubės šita skara Butkienė, išeidama į bobutystes, ne reikalu, bet, taip sakant, ritualiniu tikslu, kaip žydas marga marškone, talles, pradėdamas maldą.