Motina Butkienė buvo prityrusi moteriškė. Ji suprato Jono linkimą prie moterų; tik jai matės jis būsiąs taip pat pasigavęs noro vesti, bedalyvaudamas Kazio vedybose. Čia piršlybos, čia sutuoktuvės, – gyvas pasiutimas. Šoko dūko, na ir įsiaistrino, tai dabar ir puldinėja jaunavedžių oru pakvėpuoti. Tik viena jai vis labiau darėsi keista, kad ir Joniukas, visados buvęs toks vaikiškai atviras su savo motute, dabar jai nieko nebepasisako, iš viso maža bekalba. Pareidamas iš Šnervų, dažniausia eidavo tiesiai savo guolin, virsdavo ir apsimesdavo norįs įsimigdyti, tik veltui: jis ilgai vartydavos, dūsaudavo, piktai nusispjaudavo, šokdavo iš miego, per miegą šnekėdavo, juokdavos ar verkdavo.

– Jonai, tu sergi nervais. Aš tau duosiu valerijono šaknelių, – pasiūlijo vieną kartą motina.

– Duok, motut, geriau katėms. Sako, jos labai mėgstančios, o man pakaks ir skysto vandens. Tokia mano liga, kaip kitų sveikata, – mėgino Jonas atsijuokauti, bet jo veidas reiškė tokią gėlą, jog motina išblyško visu veidu.

Ji ūmai pagriebė Joną abiem rankom už smilkinių ir didžiausiu išgąsčiu akyse stačiai jam į akis riktelėjo:

– Jonai, kas tau yra?.. Tuojau man pasisakyk, kas tau yr? Ko tu dabar nuo manęs ėmei slėptis?

Jonas neišlaikė to išgąstingo motinos žvilgsnio. Kažkas jo viduje ėmė ir sugriuvo subiro, lyg koklinės krosnies perdegusios vidaus plytos ir moliai. Beliko viena luoba, o viduje nieko.

Jonas pablūdo. Jo akys pasidarė lygiai tokios pat kaip ir motinos, blikstelėjo tokiu pat pašėlusiu išgąsčiu. Jis savo delnais nusitvėrė motiną taip pat už smilkinių ir taip pat beprotiškai sukliko:

– Mama! Aš savo dūšią velniui pardaviau!!!

Motinai pasidarė ir nosis balta. Ji vieną sykį tūptelėjo,