antrą sykį tūptelėjo ir visiškai susileido aslon. Ji apalpo; ne sąmonės nustodama, o kaip anemiškas, į aukštoką kalną paėjėjęs. Akys žiūrėjo, bet išrūgų varsa, kaip ožkos. Buvo prasižiojus, lyg ką bjauraus nurijus; per abudu kraštu lūpų pasirodė nešvari seilė.

– Dievuliau, tu gi, motut, miršti! – riktelėjo Jonas kitu pablūdimu, kurs pirmąjį visai prarijo.

Tačiau neišmanė, kaipgi čia gelbėti. Gerai, kad tuo tarpu su viedrais vandens įkepėstavo tarnaitė.

– O čiagi dabar kas darosi? Dėdienė apalpo? Šliūkštelėk šaltu vandeniu veidan... – ir nelaukdama, kol Jonas taip padarys, pati pagriebusi skardinėlę šliūkštelėjo Dėdienei stačiai int akis.

Butkienė krūptelėjo, ir jos akių varsa regimai pasikeitė pirmykščia. Ji abiem rankom atsirėmė žemės ir, Jonui padedant už pažasčių, pakilo. Paskui įsitvėrus tarnaitės nuėjo prie lovos ir nieko nesakydama atsigulė. Ji rodės paskutinio vieko netekusi, nė rankos nebepakrutinanti; vieną ji pasibraukė po burna, antra bejėgė pagaliau tysojo palei šoną.

Tarnaitė prisidėjo smilį prie lūpų ir žvilgtelėjo int Joną, rodydama jam, kad reikia ligonis palikti ramybėje. Ir abudu stypčiodamu išėjo. Už durų tarnaitė pašnibždėjo:

– Nesisielok. Pasitaisys. Turėjo ko nors neišvirškinamo suvalgyti. Pagaliau moterims taip dažnai atsitinka, nė nesuvoksi, nuo ko ir kas. Aš ją prižiūrėsiu.

Jonas dėl motinos nurimo. Bet ta baisa, kuri taip nugąsdino motutę, sugrįžo jam pačiam ir taip nuėmė, kad net keliai palinko. Dabar jam pasidarė labai aišku, kodėl viskas taip darosi.

– Gelbėkite! – riktelėjo ir vienmarškinis, vienaplaukis pasileido bėgti per laukus.

– Gerai, gerai, gelbėsiu! Nėra ko bijoti... – paguodė tarnaitė, grįždama vidun, supratusi, kad Jonas motinai šaukiasi pagalbos.

O Jonas šaukės, kad kas jį patį gelbėtų. Nervinga vaizduotė kaip tik dabar jam visame aiškume parodė vieną audringą, neramią naktį, dar prieš keliolika metų, kada jam ūseliai kalos. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti ir ėmė savo dvasioje šauktis talkon patį velnią, kad už bet kurią kainą, net už dūšios išganymą, padėtų jam aistrą tenkinti per visą gyvenimą. Velnias regimai jo paklausė ir ėmė siūlyti moteris; bet Jonas tuo nesinaudojo, net vengė moterų draugės. O nebeišvengė, nes buvo prisiekęs.

Štai Anelja... Matyt, paskutinioji... ir velnias griebs jam atiduotą dūšią. Jis to nenori ir kuria nosies tiesumu per laukus, per pakalnę į senį kunigą.

Sujudo sukruto visa Pempynė. Šimtai didžiulių paukščių pasiryžo jį nuvilioti kiekviena kitur, neva sveikindamos:

– Gyvi gyvi gyvi!!

Jonui visiškai aišku pasidarė, kad pragarinės dvasios jį jau apsėdo. Jų šimtai, tūkstančiai, ir visos taiko jį pagriebti, vis arčiau sukas aplink jo galvą, vis giliau taiko jam į akis pasižiūrėti ir iš jo baisos pasityčioti:

“Gana gana... Mes savo išpildėm, tau moterį pavergėm, dabar ataduokš mums savo dūšią...“

Jonas griebės sau abiem rankom už pakaušio, lyg velniai dūšią būtų traukę kaip tik per pakaušį. Bet negriebė niekas. Tad pasispyrė ir briedžio šuoliais pasileido per balas, kad net skysti purvai tiško. Perbėgo dviejų kilometrų balą nė neuždusęs. Paskui pasikėlė į aukštą kalną ir ežiomis pasileido toliau, ta kryptimi, kur toli toli kyšojo du menku mediniu bažnytėlės bokščiuku.

Tai buvo „svetima“, vadinas, ne tos parapijos filija, kur gyveno senelis kunigas, gal 80, o gal ir visų 90 metų, visiškai baltas, bet dar lankstus, skaisčiom akelėm ir skaisčiu protu. Jis čia pat prabuvo 50 ar 60 metų. Visi jį pažino, jam nešė intymiškuosius savo sielvartus. Pabaisus Jonui, šis tatai senelis turėjo šmėštelėt per likučius sveiko proto.

Kunigas Norkus-Narkevičius kitkart buvęs „mokytas“, turėjęs aukštojo mokslo laipsnį, buvęs labai gražus ir labai gabus. Iš pradžių sparčiai žengęs aukštosios karjeros keliu, bet ūmai lūžęs, karjera pakilusi aukštyn nuo jo, mokslai išdulkėję, lyg jų nė būti nebūtų buvę, kiti užbėgę už akių, ir jis, vos bepakenčiamas vyskupijoje, atsiradęs tolimame nuošalyje, kur ten už pelkyno, kur nė vieškelio nebuvo ir vargu bau kas kiek tolimesnis tos vietos vardą žinojo. Žmonės – kurmiai; jų gyvenimėliai – kurmrausiai, ir jis pats tapęs – kurmis; nuo to laiko nebeiškišęs nosies niekur toliau, kaip tik į tas artimosios apylinkės bažnyčias, su kuriomis buvo filadelfijoje, vadinas, kits kitam talkininkavo.

Kunigas Narkevičius apžėlė, visi jį užmiršo; bendrai ir vyresnybės jau kelius kartus pasikeitė, o jie nieko nebesidomėjo. Pelnė maža, išleido dar mažiau, tai pinigų turėjo; žmonės laikė jį net turtuoliu ir už tą vieną jį begerbė. Dar tie, kuriems reikėjo „seno, išmintingo išpažinties klausytojo“. Tie jį net išminčium ir geraširdžiu vadino.

Senelis buvo jau mišias palaikęs, papusryčiavęs ir dabar kiemelyje šliaužiojo, baigdamas brevijoriaus horas diurnas. Menkos moteriškai pasiūtos kapotos skvernai šlavinėjo taką. Lyg kalakutas palaidais sparnais.