Su puzionimis kunigas Norkus neturėjo nieko bendra, tai nė Butkių nepažino. Dabar, išvydęs jaunikaitį, visą apsitaškiusį, suveltais plaukais, net išsižiojo nustebimu ir lyg įbestas sustojo iš tolo. Jonas greitai pabaigė eiti į senelį, griebė ranką pabučiuoti, išmetė brevijorių; nepabučiavęs lenkės jį pakelti, bet, ūmai išsitiesdamas, savo galva skaudžiai dunkstelėjo pasmakrėn kunigui, kurs taip pat lenkės knygos pasiimtų. Jonas susigėdo, kunigas supyko ir net nusispjovė. Pempynės nuotaika iš Jono kažkur dingo. Jis vėl liko tuščias kaip kaminas ir tylėjo.
– Ko gi nori, meldžiamasis, kad toks atkurnėjai? – pagaliau pirma prabilo kunigas.
Jonas ilgai nesumojo kas atsakyti ir krypavo lyg neprakalbėdamas.
Kunigas suprato, kad čia turėjo atsitikti kas nepaprasta; tragedija, jei ne visa katastrofa; tad, užmiršęs geliantį savo smakrą, palankiai padėjo sausai išdžiūvusią savo rankelę Jonui ant peties. Jonui tuoj pagerėjo. Tuoj jis atsiminė, ko čia atpūškojęs, ir akys jam padrėko gausiu šlapumu.
– Noriu išpažinti vieną didelį grieką... ir kaip tik tamstai, dvasiškas tėveli... – pratarė pašnibždomis, akis žemyn nudūręs.
– Kodėl gi nepalaukei penktadienio ar sekmadienio? Aš tomis dienomis klausau.
– Taip jau atsitiko, tėveli... Dabar arba niekados.
Kunigas dar ko norėjo pasiteirauti, tik susigriebė tai
jau būsiant vidaus paslaptį ir, nebetaręs nieko, įėjo į savo prieangėlį, nusikabino bažnytėlės raktus, įsivedė Joną ir ranka parodė pasienį, kur stovėjo sukrypusi klausykla. O pats atsirakino zokristiją komža apsivilkti, stulą užsidėti.
Kol kunigas tai darė, kol buvo priklaupęs prieš altorių abiem pasiprašytų geros nuotaikos, Jonas ir vėl iširo. Vėl jam darėsi nebeaišku, kas čia darosi. Na, betgi reikėjo klauptis, nes kunigas jį jau peržegnojo išpažinčiai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jonas vadina savo dūšios pardavimu velniui?
Rašiniui: KaltėTikėjimas
2. Ką Jonui pataria kunigas Norkus-Narkevičius ir kodėl patarimas nepadeda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kunigas nuramina, kad berniokiškas pasidavimas velniui yra „vėjai“, bet įspėja, kad sunkiau bus nugalėti patį save. Jis skiria „myliu“ nuo „pageidauju“, primena šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus ir liepia į Aneljos pusę nė nežiūrėti, kol jausmas atauš. Jonas pažadą tesi ir Šnervose nebesirodo, tačiau pasakotojas sako, kad „kunigas senelis apsiriko“: velnias liko širdyje ir ėda Joną kaip soliteras. Išorinis elgesys pasikeitė, bet aistra niekur nedingo, todėl pirma proga ją išlaisvina.
Rašiniui: TikėjimasKaltė
3. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
4. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.