Tai buvo „svetima“, vadinas, ne tos parapijos filija, kur gyveno senelis kunigas, gal 80, o gal ir visų 90 metų, visiškai baltas, bet dar lankstus, skaisčiom akelėm ir skaisčiu protu. Jis čia pat prabuvo 50 ar 60 metų. Visi jį pažino, jam nešė intymiškuosius savo sielvartus. Pabaisus Jonui, šis tatai senelis turėjo šmėštelėt per likučius sveiko proto.

Kunigas Norkus-Narkevičius kitkart buvęs „mokytas“, turėjęs aukštojo mokslo laipsnį, buvęs labai gražus ir labai gabus. Iš pradžių sparčiai žengęs aukštosios karjeros keliu, bet ūmai lūžęs, karjera pakilusi aukštyn nuo jo, mokslai išdulkėję, lyg jų nė būti nebūtų buvę, kiti užbėgę už akių, ir jis, vos bepakenčiamas vyskupijoje, atsiradęs tolimame nuošalyje, kur ten už pelkyno, kur nė vieškelio nebuvo ir vargu bau kas kiek tolimesnis tos vietos vardą žinojo. Žmonės – kurmiai; jų gyvenimėliai – kurmrausiai, ir jis pats tapęs – kurmis; nuo to laiko nebeiškišęs nosies niekur toliau, kaip tik į tas artimosios apylinkės bažnyčias, su kuriomis buvo filadelfijoje, vadinas, kits kitam talkininkavo.

Kunigas Narkevičius apžėlė, visi jį užmiršo; bendrai ir vyresnybės jau kelius kartus pasikeitė, o jie nieko nebesidomėjo. Pelnė maža, išleido dar mažiau, tai pinigų turėjo; žmonės laikė jį net turtuoliu ir už tą vieną jį begerbė. Dar tie, kuriems reikėjo „seno, išmintingo išpažinties klausytojo“. Tie jį net išminčium ir geraširdžiu vadino.

Senelis buvo jau mišias palaikęs, papusryčiavęs ir dabar kiemelyje šliaužiojo, baigdamas brevijoriaus horas diurnas. Menkos moteriškai pasiūtos kapotos skvernai šlavinėjo taką. Lyg kalakutas palaidais sparnais.

Su puzionimis kunigas Norkus neturėjo nieko bendra, tai nė Butkių nepažino. Dabar, išvydęs jaunikaitį, visą apsitaškiusį, suveltais plaukais, net išsižiojo nustebimu ir lyg įbestas sustojo iš tolo. Jonas greitai pabaigė eiti į senelį, griebė ranką pabučiuoti, išmetė brevijorių; nepabučiavęs lenkės jį pakelti, bet, ūmai išsitiesdamas, savo galva skaudžiai dunkstelėjo pasmakrėn kunigui, kurs taip pat lenkės knygos pasiimtų. Jonas susigėdo, kunigas supyko ir net nusispjovė. Pempynės nuotaika iš Jono kažkur dingo. Jis vėl liko tuščias kaip kaminas ir tylėjo.

– Ko gi nori, meldžiamasis, kad toks atkurnėjai? – pagaliau pirma prabilo kunigas.

Jonas ilgai nesumojo kas atsakyti ir krypavo lyg neprakalbėdamas.

Kunigas suprato, kad čia turėjo atsitikti kas nepaprasta; tragedija, jei ne visa katastrofa; tad, užmiršęs geliantį savo smakrą, palankiai padėjo sausai išdžiūvusią savo rankelę Jonui ant peties. Jonui tuoj pagerėjo. Tuoj jis atsiminė, ko čia atpūškojęs, ir akys jam padrėko gausiu šlapumu.

– Noriu išpažinti vieną didelį grieką... ir kaip tik tamstai, dvasiškas tėveli... – pratarė pašnibždomis, akis žemyn nudūręs.

– Kodėl gi nepalaukei penktadienio ar sekmadienio? Aš tomis dienomis klausau.

– Taip jau atsitiko, tėveli... Dabar arba niekados.

Kunigas dar ko norėjo pasiteirauti, tik susigriebė tai

jau būsiant vidaus paslaptį ir, nebetaręs nieko, įėjo į savo prieangėlį, nusikabino bažnytėlės raktus, įsivedė Joną ir ranka parodė pasienį, kur stovėjo sukrypusi klausykla. O pats atsirakino zokristiją komža apsivilkti, stulą užsidėti.

Kol kunigas tai darė, kol buvo priklaupęs prieš altorių abiem pasiprašytų geros nuotaikos, Jonas ir vėl iširo. Vėl jam darėsi nebeaišku, kas čia darosi. Na, betgi reikėjo klauptis, nes kunigas jį jau peržegnojo išpažinčiai.

Jonas kluptelėjo ir ėmė kliedėti praeitim. Sakės, sakės, o klausytojas vis dar nedaug tesuvokė ir perkirto:

– Pala, pala! Ką gi tu „velniui“ pasakei?

– Aš taip sakiau savo dvasioje: Velni, imkis net mano dūšią, bet tik padarytumei taip, kad bet kuri moteriška, į kurią pažiūrėsiu, tuoj būtų mano.

– Na, taip ir buvo?

– Mažne. Kurią tik mergiotę sutikau, aliai viena mane sveikino taip nusišiepdama, lyg tik imk ją. Jaunos moterys taip pat.

– Ir tu imdavai?

– Ką tokį?

– Ogi tas mergaites, moteris?

– O kam man jos?

– Nagi papaleistuvaut, paištvirkaut?

– O ką man būtų motutė pasakiusi? Oi ne, niekados, nė vienos! Aš paskui ėmiau tiesiog bijoti moteriškų, lenkiaus jų, kad nė nepamatyčiau jų palankumo.

– Ne kokio gi pikto tavo „velnio“ būta. Klausyk: tu, rodos, jau vyras kaip vien reikiant, o to dar nepažinai, kad moterims pats Dievas teikia vylių patinėliui pasigauti, kaip ir kitiems gyviams: vienoms veido skaistumą, kitoms stogo grakštumą, kitoms širdies klastingumo. Tu dar toks gražus bernaitis. Tu be reikalo teikeis velnią, pats pajėgdamas jam geriau patarnauti, neg jis tau patarnavo. Bet taip jau turėjo būti: meilė eina su satanizmu.

– Kaip tėvelis sakai?

– Ogi kad bet kas pradeda mylėti tiesiog šėtoniškai. Kartais taip ir baigia. Šiais reikalais velniui vargu bau tenka sielotis, svetimomis jam jaunųjų ligomis sirgti. Tau blogiau: matau, vyreli, kad anasai berniokiškas satanizmas tau grįžta. Metas tau vesti, ir tiek. Gal jau kurią ir myli?

– Oi, myliu myliu, tėveli... Yra viena tokia, kokios kitos nėra ir būti negali visame pasaulyje! – aistringai prašnibždėjo Jonas, stipriai įsitverdamas klausyklos ir net visa burna prilipdamas prie krotelių.

– Kaip vien reikiant. Tai gerai. Stipriai mylitės, stipriai ir gyvensite. Tik žiūrėk, kad pirma su šv. Bažnyčios palaiminimu!