Jonas kluptelėjo ir ėmė kliedėti praeitim. Sakės, sakės, o klausytojas vis dar nedaug tesuvokė ir perkirto:
– Pala, pala! Ką gi tu „velniui“ pasakei?
– Aš taip sakiau savo dvasioje: Velni, imkis net mano dūšią, bet tik padarytumei taip, kad bet kuri moteriška, į kurią pažiūrėsiu, tuoj būtų mano.
– Na, taip ir buvo?
– Mažne. Kurią tik mergiotę sutikau, aliai viena mane sveikino taip nusišiepdama, lyg tik imk ją. Jaunos moterys taip pat.
– Ir tu imdavai?
– Ką tokį?
– Ogi tas mergaites, moteris?
– O kam man jos?
– Nagi papaleistuvaut, paištvirkaut?
– O ką man būtų motutė pasakiusi? Oi ne, niekados, nė vienos! Aš paskui ėmiau tiesiog bijoti moteriškų, lenkiaus jų, kad nė nepamatyčiau jų palankumo.
– Ne kokio gi pikto tavo „velnio“ būta. Klausyk: tu, rodos, jau vyras kaip vien reikiant, o to dar nepažinai, kad moterims pats Dievas teikia vylių patinėliui pasigauti, kaip ir kitiems gyviams: vienoms veido skaistumą, kitoms stogo grakštumą, kitoms širdies klastingumo. Tu dar toks gražus bernaitis. Tu be reikalo teikeis velnią, pats pajėgdamas jam geriau patarnauti, neg jis tau patarnavo. Bet taip jau turėjo būti: meilė eina su satanizmu.
– Kaip tėvelis sakai?
– Ogi kad bet kas pradeda mylėti tiesiog šėtoniškai. Kartais taip ir baigia. Šiais reikalais velniui vargu bau tenka sielotis, svetimomis jam jaunųjų ligomis sirgti. Tau blogiau: matau, vyreli, kad anasai berniokiškas satanizmas tau grįžta. Metas tau vesti, ir tiek. Gal jau kurią ir myli?
– Oi, myliu myliu, tėveli... Yra viena tokia, kokios kitos nėra ir būti negali visame pasaulyje! – aistringai prašnibždėjo Jonas, stipriai įsitverdamas klausyklos ir net visa burna prilipdamas prie krotelių.
– Kaip vien reikiant. Tai gerai. Stipriai mylitės, stipriai ir gyvensite. Tik žiūrėk, kad pirma su šv. Bažnyčios palaiminimu!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jonas vadina savo dūšios pardavimu velniui?
Rašiniui: KaltėTikėjimas
2. Ką Jonui pataria kunigas Norkus-Narkevičius ir kodėl patarimas nepadeda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kunigas nuramina, kad berniokiškas pasidavimas velniui yra „vėjai“, bet įspėja, kad sunkiau bus nugalėti patį save. Jis skiria „myliu“ nuo „pageidauju“, primena šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus ir liepia į Aneljos pusę nė nežiūrėti, kol jausmas atauš. Jonas pažadą tesi ir Šnervose nebesirodo, tačiau pasakotojas sako, kad „kunigas senelis apsiriko“: velnias liko širdyje ir ėda Joną kaip soliteras. Išorinis elgesys pasikeitė, bet aistra niekur nedingo, todėl pirma proga ją išlaisvina.
Rašiniui: TikėjimasKaltė
3. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
4. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.