Su puzionimis kunigas Norkus neturėjo nieko bendra, tai nė Butkių nepažino. Dabar, išvydęs jaunikaitį, visą apsitaškiusį, suveltais plaukais, net išsižiojo nustebimu ir lyg įbestas sustojo iš tolo. Jonas greitai pabaigė eiti į senelį, griebė ranką pabučiuoti, išmetė brevijorių; nepabučiavęs lenkės jį pakelti, bet, ūmai išsitiesdamas, savo galva skaudžiai dunkstelėjo pasmakrėn kunigui, kurs taip pat lenkės knygos pasiimtų. Jonas susigėdo, kunigas supyko ir net nusispjovė. Pempynės nuotaika iš Jono kažkur dingo. Jis vėl liko tuščias kaip kaminas ir tylėjo.

– Ko gi nori, meldžiamasis, kad toks atkurnėjai? – pagaliau pirma prabilo kunigas.

Jonas ilgai nesumojo kas atsakyti ir krypavo lyg neprakalbėdamas.

Kunigas suprato, kad čia turėjo atsitikti kas nepaprasta; tragedija, jei ne visa katastrofa; tad, užmiršęs geliantį savo smakrą, palankiai padėjo sausai išdžiūvusią savo rankelę Jonui ant peties. Jonui tuoj pagerėjo. Tuoj jis atsiminė, ko čia atpūškojęs, ir akys jam padrėko gausiu šlapumu.

– Noriu išpažinti vieną didelį grieką... ir kaip tik tamstai, dvasiškas tėveli... – pratarė pašnibždomis, akis žemyn nudūręs.

– Kodėl gi nepalaukei penktadienio ar sekmadienio? Aš tomis dienomis klausau.

– Taip jau atsitiko, tėveli... Dabar arba niekados.

Kunigas dar ko norėjo pasiteirauti, tik susigriebė tai

jau būsiant vidaus paslaptį ir, nebetaręs nieko, įėjo į savo prieangėlį, nusikabino bažnytėlės raktus, įsivedė Joną ir ranka parodė pasienį, kur stovėjo sukrypusi klausykla. O pats atsirakino zokristiją komža apsivilkti, stulą užsidėti.

Kol kunigas tai darė, kol buvo priklaupęs prieš altorių abiem pasiprašytų geros nuotaikos, Jonas ir vėl iširo. Vėl jam darėsi nebeaišku, kas čia darosi. Na, betgi reikėjo klauptis, nes kunigas jį jau peržegnojo išpažinčiai.

Jonas kluptelėjo ir ėmė kliedėti praeitim. Sakės, sakės, o klausytojas vis dar nedaug tesuvokė ir perkirto:

– Pala, pala! Ką gi tu „velniui“ pasakei?

– Aš taip sakiau savo dvasioje: Velni, imkis net mano dūšią, bet tik padarytumei taip, kad bet kuri moteriška, į kurią pažiūrėsiu, tuoj būtų mano.

– Na, taip ir buvo?

– Mažne. Kurią tik mergiotę sutikau, aliai viena mane sveikino taip nusišiepdama, lyg tik imk ją. Jaunos moterys taip pat.

– Ir tu imdavai?

– Ką tokį?

– Ogi tas mergaites, moteris?

– O kam man jos?

– Nagi papaleistuvaut, paištvirkaut?

– O ką man būtų motutė pasakiusi? Oi ne, niekados, nė vienos! Aš paskui ėmiau tiesiog bijoti moteriškų, lenkiaus jų, kad nė nepamatyčiau jų palankumo.

– Ne kokio gi pikto tavo „velnio“ būta. Klausyk: tu, rodos, jau vyras kaip vien reikiant, o to dar nepažinai, kad moterims pats Dievas teikia vylių patinėliui pasigauti, kaip ir kitiems gyviams: vienoms veido skaistumą, kitoms stogo grakštumą, kitoms širdies klastingumo. Tu dar toks gražus bernaitis. Tu be reikalo teikeis velnią, pats pajėgdamas jam geriau patarnauti, neg jis tau patarnavo. Bet taip jau turėjo būti: meilė eina su satanizmu.

– Kaip tėvelis sakai?

– Ogi kad bet kas pradeda mylėti tiesiog šėtoniškai. Kartais taip ir baigia. Šiais reikalais velniui vargu bau tenka sielotis, svetimomis jam jaunųjų ligomis sirgti. Tau blogiau: matau, vyreli, kad anasai berniokiškas satanizmas tau grįžta. Metas tau vesti, ir tiek. Gal jau kurią ir myli?

– Oi, myliu myliu, tėveli... Yra viena tokia, kokios kitos nėra ir būti negali visame pasaulyje! – aistringai prašnibždėjo Jonas, stipriai įsitverdamas klausyklos ir net visa burna prilipdamas prie krotelių.

– Kaip vien reikiant. Tai gerai. Stipriai mylitės, stipriai ir gyvensite. Tik žiūrėk, kad pirma su šv. Bažnyčios palaiminimu!

– O kad ji jau palaiminta su kitu...

– Šitaip. Tai blogai. Ar jau sulaužėte jos duotąją tikrajam vyrui priesaiką?

– Gink Dieve! Tai žmona geriausio mano prieteliaus, daugiau kaip brolio! – karštai paprieštaravo Jonas, net rankas prieš save ištiesdamas.

– Tai gerai. O gal ją tik myli, o ne pageidauji? Kiti vadina tai mylėti platoniškai, iš tolo. Taip būtų gerai, bent ne taip jau bloga tam kartui. Dažnai atsitinka nenusidėjusių šeimos prietelių.

Jonui buvo naujiena skirtumai tarp „myliu“ ir „pageidauju”: jam tai iki šiol ėjo pervien. „Myliu“ dengė „pageidauju“. Jam dar nebuvo parėjęs sąmoningas sumetimas antraip: pageidauju ir noriu tą moterį paveržti iš tikrojo, teisėtojo vyro.

– Tai kaipgi? – perklausė kunigas.

– Kad aš nė nežinau. Žinau tik, kad mane velnias ar kurie monai apipynė kažkokiu tinklu ir nuolat vedžioja ten, kur arčiau jos. Aš mataus esąs galingas ją pavergti: ji man taip šviečia visa siela, visa širdim, visa savim, kad tik imk. Ir aš nieko apie nieką nebegaliu bemąstyti, tik apie ją, nei dieną, nei naktį. Kuo tai, tėveli, pasibaigs?

– Bloguoju, žinoma. Tai, vyreli, nedora, tai mirtingoji nuodėmė, nusižengimas šeštajam Dievo įsakymui: „Nesvetimoteriauk“, ir devintajam: „Negeisk tavo artimo moters“.

– Dagi savo prieteliaus...

– Taigi dar blogiau. Jei begali būti blogiau už nusižengimą ir be to mirtinai. Aa, mat dar ir žmonės įžeidžiami, ne tik Ponas Dievas.

– Gelbėk, tėveli! Tikrai velnias apsėdo: aš pats jį įgaliojau.