– O kad ji jau palaiminta su kitu...
– Šitaip. Tai blogai. Ar jau sulaužėte jos duotąją tikrajam vyrui priesaiką?
– Gink Dieve! Tai žmona geriausio mano prieteliaus, daugiau kaip brolio! – karštai paprieštaravo Jonas, net rankas prieš save ištiesdamas.
– Tai gerai. O gal ją tik myli, o ne pageidauji? Kiti vadina tai mylėti platoniškai, iš tolo. Taip būtų gerai, bent ne taip jau bloga tam kartui. Dažnai atsitinka nenusidėjusių šeimos prietelių.
Jonui buvo naujiena skirtumai tarp „myliu“ ir „pageidauju”: jam tai iki šiol ėjo pervien. „Myliu“ dengė „pageidauju“. Jam dar nebuvo parėjęs sąmoningas sumetimas antraip: pageidauju ir noriu tą moterį paveržti iš tikrojo, teisėtojo vyro.
– Tai kaipgi? – perklausė kunigas.
– Kad aš nė nežinau. Žinau tik, kad mane velnias ar kurie monai apipynė kažkokiu tinklu ir nuolat vedžioja ten, kur arčiau jos. Aš mataus esąs galingas ją pavergti: ji man taip šviečia visa siela, visa širdim, visa savim, kad tik imk. Ir aš nieko apie nieką nebegaliu bemąstyti, tik apie ją, nei dieną, nei naktį. Kuo tai, tėveli, pasibaigs?
– Bloguoju, žinoma. Tai, vyreli, nedora, tai mirtingoji nuodėmė, nusižengimas šeštajam Dievo įsakymui: „Nesvetimoteriauk“, ir devintajam: „Negeisk tavo artimo moters“.
– Dagi savo prieteliaus...
– Taigi dar blogiau. Jei begali būti blogiau už nusižengimą ir be to mirtinai. Aa, mat dar ir žmonės įžeidžiami, ne tik Ponas Dievas.
– Gelbėk, tėveli! Tikrai velnias apsėdo: aš pats jį įgaliojau.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jonui pataria kunigas Norkus-Narkevičius ir kodėl patarimas nepadeda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kunigas nuramina, kad berniokiškas pasidavimas velniui yra „vėjai“, bet įspėja, kad sunkiau bus nugalėti patį save. Jis skiria „myliu“ nuo „pageidauju“, primena šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus ir liepia į Aneljos pusę nė nežiūrėti, kol jausmas atauš. Jonas pažadą tesi ir Šnervose nebesirodo, tačiau pasakotojas sako, kad „kunigas senelis apsiriko“: velnias liko širdyje ir ėda Joną kaip soliteras. Išorinis elgesys pasikeitė, bet aistra niekur nedingo, todėl pirma proga ją išlaisvina.
Rašiniui: TikėjimasKaltė
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.