Nebylys66-68 psl. · apie 5 min.
Viena dviem79% kūrinio
66 psl.

– O kad ji jau palaiminta su kitu...

– Šitaip. Tai blogai. Ar jau sulaužėte jos duotąją tikrajam vyrui priesaiką?

– Gink Dieve! Tai žmona geriausio mano prieteliaus, daugiau kaip brolio! – karštai paprieštaravo Jonas, net rankas prieš save ištiesdamas.

– Tai gerai. O gal ją tik myli, o ne pageidauji? Kiti vadina tai mylėti platoniškai, iš tolo. Taip būtų gerai, bent ne taip jau bloga tam kartui. Dažnai atsitinka nenusidėjusių šeimos prietelių.

Jonui buvo naujiena skirtumai tarp „myliu“ ir „pageidauju”: jam tai iki šiol ėjo pervien. „Myliu“ dengė „pageidauju“. Jam dar nebuvo parėjęs sąmoningas sumetimas antraip: pageidauju ir noriu tą moterį paveržti iš tikrojo, teisėtojo vyro.

– Tai kaipgi? – perklausė kunigas.

– Kad aš nė nežinau. Žinau tik, kad mane velnias ar kurie monai apipynė kažkokiu tinklu ir nuolat vedžioja ten, kur arčiau jos. Aš mataus esąs galingas ją pavergti: ji man taip šviečia visa siela, visa širdim, visa savim, kad tik imk. Ir aš nieko apie nieką nebegaliu bemąstyti, tik apie ją, nei dieną, nei naktį. Kuo tai, tėveli, pasibaigs?

– Bloguoju, žinoma. Tai, vyreli, nedora, tai mirtingoji nuodėmė, nusižengimas šeštajam Dievo įsakymui: „Nesvetimoteriauk“, ir devintajam: „Negeisk tavo artimo moters“.

– Dagi savo prieteliaus...

– Taigi dar blogiau. Jei begali būti blogiau už nusižengimą ir be to mirtinai. Aa, mat dar ir žmonės įžeidžiami, ne tik Ponas Dievas.

– Gelbėk, tėveli! Tikrai velnias apsėdo: aš pats jį įgaliojau.

67 psl.

– Su „velniu“, vyreli, mes apsidirbsim pigiai: berniokiškas tavo jam pasidavimas – tai vėjai. Sunkiau bus patį save nugalėti. Dievo ir Šv. Dievo Motinos nepasitelkus, neapsieis. O kad Jie padėtų, parodyk Jiems gerą valią nebenusidėti: į tą pusę ne tik nebeiti, bet nė nebežiūrėti, kol atauši ir visa užmirši. Paskui nebebus pavojinga ir atnaujinus santykius. Ir gailėkis, kad visa tai įvyko dėl tavo familiariškumo. Tai buvo neatsargu – nuolat pūsti ir be to liepsnojančią goslybę. O atgailą, kad ją atliktumei čia pat, skiriu didelę: gulkis prieš altorių kryžium (nemato niekas), ir sukalbėkime tavo intencijai Jėzaus Širdies litaniją.

Jonas tvojos į krūtinę, kad net bažnytėlė skambėjo. O į kunigo invokacijas iš pažemių atsakinėjo: „Pasigailėk, Viešpatie, manęs vargšo!“ – taip aistringai ir su tokiu pasiryžimu, lyg visam amžiui išeidamas iš žmonių srities į girią.

Kunigui pakilus, Jonas apkabino jam kojas, aistringai prisispaudė prie jų savo veidu ir pabučiavo.

Kunigas net susigraudino. Pakėlė penitentą nuo aslos ir lengvai stumtelėjo jį durų link.

– Su „velniu“, vyreli, apsidirbom. Jo tavo sieloj nebėra, jei ir būtų buvęs. Dabar tik laikykis vyriškai. Ištesėsi pažadą, būsi vyras, garbės vertas nugalėtojas paties savęs. Neištesėsi, anasai neblogiausias velnias sugrįš atgal septyneriopai blogesnis. Ir tada tik bus tikros bėdos. Tesaugojie tave Viešpats nuo didžiųjų nelaimių! – ir peržegnojo Joną.

Jonas dar kartą nusilenkė seneliui ir, lyg vėl atgijęs, drąsiai paržingsniavo namo.

68 psl.

Kunigas Norkus-Narkevičius ilgai ilgai lydėjo Joną akimis, kol visai išnyko. Paskui atsisėdo atakaitoje ant suolelio ir paskendo savo atminimuose. Buvo lyg sustingęs. Kažkam šaukė tarnaitė – negirdėjo; mylimas šuva priėjęs padėjo gražų savo snukį jam ant kelio, kad bent paglostytų – nejuto. Po kelių dešimtų metų jo paties gyvenimo drama kaip filmoje dar kartą prašliaužė per jo atminimą, parodydama visas pasėkas, sulaužytą, niekais paverstą inteligentišką jo gyvenimą, paskui menką darbo dirvą, o jis buvęs galingas kalnavertis. Dar kartą ir paskutinį pergyveno savo kryžiaus kančią ir tada teatsipeikėjo, kai akys padrėko.

– Oi varge varge, jaunystės vargeli... – sudejavo, sunkiai beatsistodamas, ir pagriebė kišenę... brevijoriaus baigti.

Motiną Jonas rado jau svyrinėjančią po gryčią, nei gyvą, nei negyvą. Nebepajėgė nė susisieloti, Jonui ūmai kažin kur dingus. Bet kai apypiečiais pargrįžo namo nurimęs, pabučiavo jai ranką ir pasisakė buvęs pas senelį Norkų, nusišiepė patenkinta, paglostė jam galvelę ir silpnu balsu pabaigė:

– Gerai, vaike, padarei. Tegul tave globoja Švenčiausioji Dievo Motina...

Jonas buvo vyras kovoti su savo velniu. Sykį nutraukęs su juo ryšius, nebeveikus buvo vėl jam pasiduoti. Šnervose jo niekas nebesusitiko. Bet ir Šnervos nesirodė Butkiuose. Nutrūko, kaip kirviu kirtus.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką Jonui pataria kunigas Norkus-Narkevičius ir kodėl patarimas nepadeda?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kunigas nuramina, kad berniokiškas pasidavimas velniui yra „vėjai“, bet įspėja, kad sunkiau bus nugalėti patį save. Jis skiria „myliu“ nuo „pageidauju“, primena šeštąjį ir devintąjį Dievo įsakymus ir liepia į Aneljos pusę nė nežiūrėti, kol jausmas atauš. Jonas pažadą tesi ir Šnervose nebesirodo, tačiau pasakotojas sako, kad „kunigas senelis apsiriko“: velnias liko širdyje ir ėda Joną kaip soliteras. Išorinis elgesys pasikeitė, bet aistra niekur nedingo, todėl pirma proga ją išlaisvina.

Rašiniui: TikėjimasKaltė

2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.

Rašiniui: GamtaKaltė

3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.

Rašiniui: KaltėTikėjimas

4. Kuo kunigas Norkus įspėja Joną, jei šis neištesės pažado nebežiūrėti į draugo žmoną?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.