– Su „velniu“, vyreli, mes apsidirbsim pigiai: berniokiškas tavo jam pasidavimas – tai vėjai. Sunkiau bus patį save nugalėti. Dievo ir Šv. Dievo Motinos nepasitelkus, neapsieis. O kad Jie padėtų, parodyk Jiems gerą valią nebenusidėti: į tą pusę ne tik nebeiti, bet nė nebežiūrėti, kol atauši ir visa užmirši. Paskui nebebus pavojinga ir atnaujinus santykius. Ir gailėkis, kad visa tai įvyko dėl tavo familiariškumo. Tai buvo neatsargu – nuolat pūsti ir be to liepsnojančią goslybę. O atgailą, kad ją atliktumei čia pat, skiriu didelę: gulkis prieš altorių kryžium (nemato niekas), ir sukalbėkime tavo intencijai Jėzaus Širdies litaniją.

Jonas tvojos į krūtinę, kad net bažnytėlė skambėjo. O į kunigo invokacijas iš pažemių atsakinėjo: „Pasigailėk, Viešpatie, manęs vargšo!“ – taip aistringai ir su tokiu pasiryžimu, lyg visam amžiui išeidamas iš žmonių srities į girią.

Kunigui pakilus, Jonas apkabino jam kojas, aistringai prisispaudė prie jų savo veidu ir pabučiavo.

Kunigas net susigraudino. Pakėlė penitentą nuo aslos ir lengvai stumtelėjo jį durų link.

– Su „velniu“, vyreli, apsidirbom. Jo tavo sieloj nebėra, jei ir būtų buvęs. Dabar tik laikykis vyriškai. Ištesėsi pažadą, būsi vyras, garbės vertas nugalėtojas paties savęs. Neištesėsi, anasai neblogiausias velnias sugrįš atgal septyneriopai blogesnis. Ir tada tik bus tikros bėdos. Tesaugojie tave Viešpats nuo didžiųjų nelaimių! – ir peržegnojo Joną.

Jonas dar kartą nusilenkė seneliui ir, lyg vėl atgijęs, drąsiai paržingsniavo namo.

Kunigas Norkus-Narkevičius ilgai ilgai lydėjo Joną akimis, kol visai išnyko. Paskui atsisėdo atakaitoje ant suolelio ir paskendo savo atminimuose. Buvo lyg sustingęs. Kažkam šaukė tarnaitė – negirdėjo; mylimas šuva priėjęs padėjo gražų savo snukį jam ant kelio, kad bent paglostytų – nejuto. Po kelių dešimtų metų jo paties gyvenimo drama kaip filmoje dar kartą prašliaužė per jo atminimą, parodydama visas pasėkas, sulaužytą, niekais paverstą inteligentišką jo gyvenimą, paskui menką darbo dirvą, o jis buvęs galingas kalnavertis. Dar kartą ir paskutinį pergyveno savo kryžiaus kančią ir tada teatsipeikėjo, kai akys padrėko.

– Oi varge varge, jaunystės vargeli... – sudejavo, sunkiai beatsistodamas, ir pagriebė kišenę... brevijoriaus baigti.

Motiną Jonas rado jau svyrinėjančią po gryčią, nei gyvą, nei negyvą. Nebepajėgė nė susisieloti, Jonui ūmai kažin kur dingus. Bet kai apypiečiais pargrįžo namo nurimęs, pabučiavo jai ranką ir pasisakė buvęs pas senelį Norkų, nusišiepė patenkinta, paglostė jam galvelę ir silpnu balsu pabaigė:

– Gerai, vaike, padarei. Tegul tave globoja Švenčiausioji Dievo Motina...

Jonas buvo vyras kovoti su savo velniu. Sykį nutraukęs su juo ryšius, nebeveikus buvo vėl jam pasiduoti. Šnervose jo niekas nebesusitiko. Bet ir Šnervos nesirodė Butkiuose. Nutrūko, kaip kirviu kirtus.

Nėjo ir net nebesidairė ton pusėn, kur galėjo būti – ji. Tačiau kunigas senelis apsiriko, manydamas iš Jono širdies išvaręs velnią. Jis ten tebeglūdėjo ir ėdė Joną kaip koks soliteras dieną ir naktį. Tiesiog čiulpė iš jo visą gyvybę. Nebeliko nė pusės to Jono greitumo ir džiaugsmingumo. Po kelias savaites vaikščiojo bjauriai apžėlęs, nenusiskutęs, kaip senas dėdė. O kai nusiskuto, baisu buvo pažiūrėti: paakiai pajuodo, skruostai įdubo, raudonumas dingo. Beliko vienos tos pačios gražios, mėlynos akelės, bet ir tos dabar karščiu blizgėjo kaip vilkioko.

Kazimierienė nė žodeliu neužsiminė Jono, lyg jo nė būti nebūtų buvę. O betgi visiems buvo numanu, kad ji kažko pasiilgusi. Ji taip pat sulyso, išblyško. Kitiems tai rodės paprasta: moteris bus dieni tapusi; paskui pagrožės. O Kazimieras žinojo, kad jai Dievas nieko nežada; kad ji dėl ko kito taip pabjaurėjo. Atsistos, būdavo, ties stalu ir stovi, akis įrėmus pro langą Butkių dalin – ir seka, kas ten aname kieme juda, kruta, žygiuojąs. Jonui pasirodant, ančiakiai jai tvinktelėdavo, daugiau nieko. Ji aiškiausiai nusimanė ir Joną tą patį pergyvenant kaip ir ji. Ji iš tolo matė, kuo pavirto Jonas. Nejaugi tai tas pats skaistus, linksmas, nerūpestingas piršlelis, kurį pirmą kartą įsidėmėjo Kepelėse? Nebe tas, tai aišku, visai nebegražus, tai tiesa; vis dėlto jos sielai taip pat mielas, kaip ir pirma.