AŠ BENE BŪSIU JAU KUR PRASITARĘS, KAIP VIENAME TOLIMAME LIETUVOS PAKRAŠTY TEKO MAN ŠV. SAKRAMENTAIS APRŪPINTI KEISTAS ELGETA. APYLINKĖJ JIS BUVO RETKARČIAIS MATOMAS IR TUO ĮSTABUS, KAD VISAI NEREAGAVO Į IŠVIRŠINIUS DALYKUS. Aplinkos jis lyg ir nematė, tikriau, jis niekur nežiūrėjo, savo vyzio nestabdė nei ant artimo, nei ant tolimo daikto, nei žemėj, nei danguj, nei horizonte. Akys buvo švarios, bet lyg apdujusios. Kalbą jis suprato, liepiamas klausė, bet nė mažiausiu garseliu neatsiliepdavo. Buvo lyg šalty ledas: šviesos spinduliai jį skrodžia, bet netirpina.

Mito tuo, ką žmonės patys susiprasdavo jam paduoti. Nei prašė, nei dėkojo. Į trobą įeidavo lyg taip sau, pasėdėti. Valandėlę sėdėjo, nieko nematydamas, lyg giliai susimąstęs, ir, jei tuo neilgu tarpu niekas nieko jam nepakišdavo, išeidavo nieko nesakęs. Kitoje troboje taip pat. Gavęs duonos, lyg dramblys nesigardžiuodamas čia pat suvalgė visą, riekelę ar abyšalę; rodėsi, taip pat lengvai prarytų, jei kas visą puspladį paduotų. Godą tereiškė, kai kas jam ant stalo padėdavo didžiulį, sietinį dubenį sriubos. Srėbė kaip retą patiekalą, kurio seniai seniai buvo neberagavęs, tačiau ar visai nenusimanydamas, kas tai buvo: kopūstai, burokai, bulbės, kruopos, ar tai jam vis tiek pat buvo. Tačiau jei kas jį bevalgant imdavo šnekinti ir reikšti savo nekantrumą, kai nieko neišklausia, palikdavo ir srėbalą ir išeidavo sau kitur.

Ir prašomas duoti žmogus raukais; o neprašomam kas gi savaime atkiš? Tai Nebyliui pasrėbti buvo itin reta pramoga, – mito gangreit sausa duona, o atsigėrė turbūt lauke, nes troboje niekados nepasidairė skardinėlės ar kibiro. Tai ir buvo tikras gyvakaras, vieni kaulai odos maišely.

Kas jis ir iš kur buvo, niekas nežinojo – nei kaimiečiai, nei policija; niekas juo ir nesidomėjo. Tik kai viename kaime Nebylys nebesikėlė nuo suolo, ilgesnį laiką sienos atsikolęs, šeimininkui jo pagailo, gražiai paguldė ir pasiuntė arklius kunigo.

Pasilikęs vienas su ligoniu, aš tiek pat telaimėjau. Liepiamas persižegnoti nesižegnojo; žiūrėjo kažin kur, buvo lyg stabu ištiktas. Nei lūpos, nei bent kuris raumenėlis nevirpėjo; ir kas gi pajudės, kad jokio raumenėlio skruostuos nebuvo. Kaktoje buvo tiek gilių raukšlelių, jog net tikėti negalėjai tiek galint sutilpti tokioje siauroje vietoje. Panorau suskaityti. Priskaičiau penkiolika, o dar daugiau mažučių liko gilyn per smilkinius. Buvo aišku: ligonis visiškai išsekęs badavimu.

Paskui susigėdau taip pašlijęs nuo tiesioginio savo uždavinio ir, atsiklaupęs prie lovos, ėmiau balsiai lietuviškai kalbėti ritualines maldas. Įsižiūrėjęs į lotynišką tekstą, nebemačiau paties ligonio, tik ėmiau girdėti šnabždesį, lyg tarakanui sienoje plyšiu žingsniuojant. Pašokęs pridėjau ausį prie ligonio lūpų ir vos vos supratau:

– ...Išniekinau Velykų Švintį... potį Prisikėlimų... Užmušeu draugų... motinų... Ak, Dieve Dieve, kodėl gi vis nenujemi ta sunkuma... Lygei trys dešimtys metų...

Nušvitau nudžiugau, lyg loteriją laimėjęs; į abudu delnu suėmiau nelaimingojo veidą ir, iš širdies pabučiavęs tas kentėtojo raukšles, tariau:

– Pax tecum! Nuima jau, nuima: aš tau atleidžiu visas tavo kaltybes vardan Dievo Tėvo... Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs...

Kol apsidirbau, ir „nebylio“ nebeliko.

Sunku buvo net susvajoti visa tragedija; ji turėjo būti tokia didelė ir ūmi, jei taip sustingino kaltininką ištisoms trisdešimtims metų. Nebuvo nė vilties kada nors patirti, kaip ten buvo, nes ligonis kalbėjo visai kito Lietuvos pakraščio tarme; ta, kuri man, tiesa, buvo gerai žinoma. Buvau prislėgtas.

Praėjo daug metų. Pasitaikė būti tos tarmės šone. Susirinko giminės, pažįstami. Paužkandžiavus, alaus paragavus, užsimečiau, kad vyresnieji papasakotų ką nors iš savo šono istorijų.

– Aja! To gero kiek tik nori.

Ir pasipylė daugybė nepaprastų atsitikimų, pradedant nuo pojuokų gąsdinimo ir iki tikrų šiurpulingų kriminalų.

Viena „istorija“ lyg garsu atsiliepė mano atmintyje. Ką čia panašu aš esu girdėjęs? Gal net matęs – taip aišku... Gal prieš penkias dešimtis ar net daugiau metų, kalbėjo, visai negarsus ir nežymus antai kaimas plačiai pagarsėjo niekam nesuprantama žiauria žmogžudyste ir baisiu likimu dviejų kiemų. Kiek pavargęs, atsiminiau Nebylį, kuriam paskutinėj valandoj patarnavau. Sudėjęs krūvon, ką prieš dvidešimtį metų buvau užgirdęs, ir tai, ką dabar išgirdau, susidariau štai šitą vaizdą.

Norite – tikėkite, nenorite – ne.

Dėdienė

DIDUMĄ PUZIONIŲ KAIMO GYVENTOJŲ PASAULIN ATNEŠĖ BUTKIŲ DĖDIENĖ APOLONIJA, ARBA TIESIAI – DĖDIENĖ. PUZIONYSE JOS NIEKAS KITAIP NĖ NEBEVADINO, NORS KITUR VISUR TOJE APYLINKĖJE PRIBUVĖJAS – BOBUTE ŠAUKĖ.

Bobutauti Butkienė išmoko iš tos, kuri ir jos pačios priiminėjo vaikus, ypatingos gi higienos – vien iš savo patyrimo. O turėjo tokią lengvą ranką, jog nė vienas jos priimtas vaikas negavo nei bamba klykti, nei iš šio pasaulio pasišalinti. Taip pat nė vienai gimdyvei neužkrėtė kraujo ir nesukėlė karščio.

Bepiga buvo Puzionims čia pat turėti tokia bobutė. Bent šiuose dalykuose nebuvo priepuolių, nebuvo ilgų ligų, kuriomis sirgti taip nėra laiko ūkio šeimininkei, o bene svarbiausia, kad nebuvo išlaidų ir sielvartų, kurie žildina vaikų tėvus; pagaliau nebuvo kažin kodėl nemėgiamos, nors taip reikalingos specialistės bobutės, dažniausiai šlykščios bobos, kuri, nieko neveikdama, ėda kaip arklys, lyg už visą amžių atsiėsdama, ir visiems per ištisas dvi tris savaites kliūva kaip koks nuliekamas griozdas.

– Lengvybė mums, kad žinotumėt, su tomis gimdytuvėmis! – džiaugės puzionys savo kaimynams, tekus su jais kur susisėsti prie buteliuko. – Mes savo bobutės nė justi nepajuntam. Ji mums pasirodo tikrai kaip starkus: padeda radinį ir linksma sau ištarška.

Su sveiku, nesužalotu vaikeliu trobos gyventojams dar likdavo kažko džiaugsminga – Dėdienės buvimo švieselė, lyg Angelas Sargas būtų sapny aplankęs. Švystelėta, pasisukiota, niekam nieko nesukliudyta, niekam niekaip nepakyrėta ir išnykta.

Puzionims Dėdienės pavydėjo visa apylinkė, veltui tačiau mėgindami nors retkarčiais brangiomis dovanomis ją privilioti.

– Ką čia, ką čia, vyreli!.. Aš tik taip sau... Aš tik saviškėms padedu kuo galėdama... – atsikratinėdavo Butkienė naujų klientų tokiu griežtu mostu, jog kvietėjui nebeliko jokio noro beužsipulti.

– Neina, kad ji kur tuoj, niekam kitam. O sumaninga bobutė...

Aukštaičių kaimo trobos stovi per abipus gatvės, dažnai priešpriešais viena kitai. Priešais Butkių kiemą stovėjo tame pat ūlyčgaly Šnervų kiemas. Tai abudu kaimynu su nieku nepasislėpė, vienas antrą bet kurią valandą galėjo pasekti. Ag ir nesislėpė, nieko peiktina nedarydami. Ta viena Butkienė, pradėdama savo žygį, slapstės ir pati nesižinodama kam ir nuo ko.

Antai Šnervos mato, kaip į Butkių kiemą rūpestingai atžingsniuoja tai vienas, tai kitas kaimo dėdė, šiaip jau nelankęs šio galo. Reiškė – nebe veltui; jau ant jo kiemo sklando starkelis. Spryske ir prieangy dėdė nepaprastai ilgai valė čebatus ar vyžas nuo purvo: žinai gi, kas yra išklampoti lietuvių ūlyčia, kur skysto, išplakto purvo iki riešų! – taip spardydamas grindis, kad trečiame kieme dundėjo, o vidun dėdė nėjo. Be purvinų kojų, dar kliudė nosis ir gerklė, kur kaip tik į tą valandą jautė susirinkus per daug išmestinų dalykų. Tad šniurkštavo, krankštė, spjaudės, lyg sifilio ėdamas, kol gryčios klingė kleptelėjo ir pasirodė pati Dėdienė. Iš Šnervų kiemo galėjai ir jųdviejų šneką išgirsti.

– Tai ko gi čia trepūskoji visą valandą kaip arklys? Ar nemoki klingę pakelti? Ar jau? – išmetinėjo ateiviui Dėdienė rūsčiais žodžiais, bet tokiuo maloniu balsu, kad dėdei šepečiuku pakarpyti ūsai visiškai dingo tarp nosies ir šypsena atsiraičiusios lūpos.

– Jau, Dėdienyte, jau... Jau klykia... jau skausmai ją remia, – atsakinėjo dėdė, mandagiai nusimaudamas nuo apskritos kaip kuoka savo galvos kailinę triausę ir labai žemai siekdamas rankos pabučiuoti.

Kvietėjas kaip mokėjo, taip veidu, balsu, visu savim meilę reiškė, pagarbą ir bekraštį pasitikėjimą, kaip skęstąs, tą vieną prieš savo akis turėdamas gelbėtoją.

Butkienei dėdės pasirodymas nebūdavo netikėtas, o jo žodžiai ir susisielojimas – naujiena. Ji laiku žinojo, kada, kas jos pareikalaus ir kuriais žodžiais tai pareikš. Jau šimtą kartų buvo mačiusi ir girdėjusi, kaip rimtai rūpestingai išdėsto reikalą tėvas, laukiąs nebe pirmo gyvo, ir kaip nervingai, desperatiškai dėsto tėvas, laukiąs pirmojo. Jaunas vyras, nors ne pats gulėjo patale, ne pats gimdymo skausmus ir pavojus kentė, žmonos skausmuose dalyvavo, mirdamas baile, kad bent viskas, Dieve duok, gerai pasibaigtų.

– Nieko, nieko, bus gerai. Taip jau reikia. Taip Dievulio moterims likta. Kaipgi kitaip? – ramino Butkienė susisielojusį, visą nusigandusį, ką čia jis savo užgaidu yra pridirbęs.

Butkienė tučtuojau pertraukdavo savo kad ir ūmiausį darbą. Nesustabdydavo jos nė įsikūrinusi krosnis, kada bereikėjo puodai kaisti, nes namiegai buvo išmuštrinti; pirmasis artimasis, moteriška ar vyriškas, stojo šeimininkės vieton ir toliau dirbo jos pradėtąjį darbą. Stambios ūkininkės ruošą sutrukdžiusiam belikdavo nustebti dėl jos pasišventimo gera valia pasiimtai pareigai.

Ilgai ruoštis Butkienei netekdavo. Ji visados būdavo tiek švari, kad nebuvo sarmata ir svetur taip pasirodyti. Tad belikdavo iš skrynios pasiimti chirurginis instrumentas ir išsiriesti didžiulė vilnonė išeiginė skara, ar tai buvo žiemą, ar vasarą. Ag ir gaubės šita skara Butkienė, išeidama į bobutystes, ne reikalu, bet, taip sakant, ritualiniu tikslu, kaip žydas marga marškone, talles, pradėdamas maldą.

Butkienei vaikelio atkvietimas į šį pasaulį buvo šventas darbas, gal net maldos darbas, nes taip ji daugino Dievo garbintojų. Ji čia dalyvavo didžiausioj šeimyninėj šventėj ir giliausioj gamtos paslapty. Ji tuo momentu buvo gamtos būtinybė, neišmetamas garsas akorde, o ne asmuo, savais tikslais įsibrovęs; įasmenintas tautos ar krikščionybės gaivalas. Butkienė jautė, kad tai reikia pareikšti bent viena išeigine drapana – bent skara, o visa savim vaizduoti slėpinį.

– Jau vedas... – paslaptingai kugždėjos kaimynai, pro savo langus sekdami, kaip pirma sparčiai žingsniuoja dėdė, šiuo kartu paknapsėdamas, nors šiaip jau buvo tvirtų kojų.

Jis nuleidęs galvą, jis akim pačią žemę aria, vis dėlto nebepamato nelygumų ir knapteli. Toj valandoj jam niekas neberūpi be tos, kuri bendrą užgaidą pati viena atkenčia ir skausmuose rangos. Vyriškus dėdės jausmus kaimynai gerai supranta; širdžia, jei ne žodžiais, velija, kad Dievas duotų laimingai, ir rimsta, matydami pačią Dėdienę paskui sekant.

– Nieko, nieko, bus gerai... – kartojo jos pačios žodžius, kurie dar nė karto nebuvo apvylę.

Paskui kvieslį seka trumpa drūta figūrėlė, skara apsigaubusi visą galvą, visą veidą, visas akis, kad net dyvai buvo iš šalies žiūrint, kaip ji bematys po savim taką. Slėpės nuo smalsuolių, o šie kaip tik ant to pažino jos kelio galą. Po skara ant krūtinės kietai sukryžiuotose rankose slėpė, lyg kokia suokalbininkė priešui diciną į širdį įsmeigti, savo vyro skustuvėlį. Gatve ėjo įasmeninta paslaptis – paslapties sutiktų; to, ko dar nebuvo, o žadas būti, kas dar nežinomas, su daugeliu galimybių. Butkienė, visados atvira, šiuo kartu sveika tautiška ominė stilizavos taip, kaip to reikalavo gamta ir šeimos šventė.