– Ką čia, ką čia, vyreli!.. Aš tik taip sau... Aš tik saviškėms padedu kuo galėdama... – atsikratinėdavo Butkienė naujų klientų tokiu griežtu mostu, jog kvietėjui nebeliko jokio noro beužsipulti.

– Neina, kad ji kur tuoj, niekam kitam. O sumaninga bobutė...

Aukštaičių kaimo trobos stovi per abipus gatvės, dažnai priešpriešais viena kitai. Priešais Butkių kiemą stovėjo tame pat ūlyčgaly Šnervų kiemas. Tai abudu kaimynu su nieku nepasislėpė, vienas antrą bet kurią valandą galėjo pasekti. Ag ir nesislėpė, nieko peiktina nedarydami. Ta viena Butkienė, pradėdama savo žygį, slapstės ir pati nesižinodama kam ir nuo ko.

Antai Šnervos mato, kaip į Butkių kiemą rūpestingai atžingsniuoja tai vienas, tai kitas kaimo dėdė, šiaip jau nelankęs šio galo. Reiškė – nebe veltui; jau ant jo kiemo sklando starkelis. Spryske ir prieangy dėdė nepaprastai ilgai valė čebatus ar vyžas nuo purvo: žinai gi, kas yra išklampoti lietuvių ūlyčia, kur skysto, išplakto purvo iki riešų! – taip spardydamas grindis, kad trečiame kieme dundėjo, o vidun dėdė nėjo. Be purvinų kojų, dar kliudė nosis ir gerklė, kur kaip tik į tą valandą jautė susirinkus per daug išmestinų dalykų. Tad šniurkštavo, krankštė, spjaudės, lyg sifilio ėdamas, kol gryčios klingė kleptelėjo ir pasirodė pati Dėdienė. Iš Šnervų kiemo galėjai ir jųdviejų šneką išgirsti.

– Tai ko gi čia trepūskoji visą valandą kaip arklys? Ar nemoki klingę pakelti? Ar jau? – išmetinėjo ateiviui Dėdienė rūsčiais žodžiais, bet tokiuo maloniu balsu, kad dėdei šepečiuku pakarpyti ūsai visiškai dingo tarp nosies ir šypsena atsiraičiusios lūpos.

– Jau, Dėdienyte, jau... Jau klykia... jau skausmai ją remia, – atsakinėjo dėdė, mandagiai nusimaudamas nuo apskritos kaip kuoka savo galvos kailinę triausę ir labai žemai siekdamas rankos pabučiuoti.

Kvietėjas kaip mokėjo, taip veidu, balsu, visu savim meilę reiškė, pagarbą ir bekraštį pasitikėjimą, kaip skęstąs, tą vieną prieš savo akis turėdamas gelbėtoją.

Butkienei dėdės pasirodymas nebūdavo netikėtas, o jo žodžiai ir susisielojimas – naujiena. Ji laiku žinojo, kada, kas jos pareikalaus ir kuriais žodžiais tai pareikš. Jau šimtą kartų buvo mačiusi ir girdėjusi, kaip rimtai rūpestingai išdėsto reikalą tėvas, laukiąs nebe pirmo gyvo, ir kaip nervingai, desperatiškai dėsto tėvas, laukiąs pirmojo. Jaunas vyras, nors ne pats gulėjo patale, ne pats gimdymo skausmus ir pavojus kentė, žmonos skausmuose dalyvavo, mirdamas baile, kad bent viskas, Dieve duok, gerai pasibaigtų.

– Nieko, nieko, bus gerai. Taip jau reikia. Taip Dievulio moterims likta. Kaipgi kitaip? – ramino Butkienė susisielojusį, visą nusigandusį, ką čia jis savo užgaidu yra pridirbęs.

Butkienė tučtuojau pertraukdavo savo kad ir ūmiausį darbą. Nesustabdydavo jos nė įsikūrinusi krosnis, kada bereikėjo puodai kaisti, nes namiegai buvo išmuštrinti; pirmasis artimasis, moteriška ar vyriškas, stojo šeimininkės vieton ir toliau dirbo jos pradėtąjį darbą. Stambios ūkininkės ruošą sutrukdžiusiam belikdavo nustebti dėl jos pasišventimo gera valia pasiimtai pareigai.

Ilgai ruoštis Butkienei netekdavo. Ji visados būdavo tiek švari, kad nebuvo sarmata ir svetur taip pasirodyti. Tad belikdavo iš skrynios pasiimti chirurginis instrumentas ir išsiriesti didžiulė vilnonė išeiginė skara, ar tai buvo žiemą, ar vasarą. Ag ir gaubės šita skara Butkienė, išeidama į bobutystes, ne reikalu, bet, taip sakant, ritualiniu tikslu, kaip žydas marga marškone, talles, pradėdamas maldą.

Butkienei vaikelio atkvietimas į šį pasaulį buvo šventas darbas, gal net maldos darbas, nes taip ji daugino Dievo garbintojų. Ji čia dalyvavo didžiausioj šeimyninėj šventėj ir giliausioj gamtos paslapty. Ji tuo momentu buvo gamtos būtinybė, neišmetamas garsas akorde, o ne asmuo, savais tikslais įsibrovęs; įasmenintas tautos ar krikščionybės gaivalas. Butkienė jautė, kad tai reikia pareikšti bent viena išeigine drapana – bent skara, o visa savim vaizduoti slėpinį.

– Jau vedas... – paslaptingai kugždėjos kaimynai, pro savo langus sekdami, kaip pirma sparčiai žingsniuoja dėdė, šiuo kartu paknapsėdamas, nors šiaip jau buvo tvirtų kojų.

Jis nuleidęs galvą, jis akim pačią žemę aria, vis dėlto nebepamato nelygumų ir knapteli. Toj valandoj jam niekas neberūpi be tos, kuri bendrą užgaidą pati viena atkenčia ir skausmuose rangos. Vyriškus dėdės jausmus kaimynai gerai supranta; širdžia, jei ne žodžiais, velija, kad Dievas duotų laimingai, ir rimsta, matydami pačią Dėdienę paskui sekant.

– Nieko, nieko, bus gerai... – kartojo jos pačios žodžius, kurie dar nė karto nebuvo apvylę.

Paskui kvieslį seka trumpa drūta figūrėlė, skara apsigaubusi visą galvą, visą veidą, visas akis, kad net dyvai buvo iš šalies žiūrint, kaip ji bematys po savim taką. Slėpės nuo smalsuolių, o šie kaip tik ant to pažino jos kelio galą. Po skara ant krūtinės kietai sukryžiuotose rankose slėpė, lyg kokia suokalbininkė priešui diciną į širdį įsmeigti, savo vyro skustuvėlį. Gatve ėjo įasmeninta paslaptis – paslapties sutiktų; to, ko dar nebuvo, o žadas būti, kas dar nežinomas, su daugeliu galimybių. Butkienė, visados atvira, šiuo kartu sveika tautiška ominė stilizavos taip, kaip to reikalavo gamta ir šeimos šventė.