KAZIMIERAS IR ANELJA, NESUDARĘ GAMTIŠKAI SUSISKYRUSIO DVEJETO, ABUDU KANKINOSI LYG TANTALAI, IKI KAKLO BŪDAMI RAŠKAŽIŲ STATINĖJE, O NEGALĖDAMI JUOSE PASKĘSTI: KURI TEN NEREGIMA RANKA SLANKINO JUOS ŽEMYN, LIGI TIK PAKETINUS JŲ PASISEMTI. Ir tam nesimatė jokios išeities, jokio galo, kol priešpriešiais Butkių kieme šmišinės – Jonas. Bet galas turės būti.
Ir tapo Šnervų namuose trošku. Pamažu pamažu vėl jis ištuštėjo, nes Anelja dabar nieko meiliai nebesutikdavo. Užsinešusios rungtynės su Puzionių Dėdiene vėl nutrūko, nesudariusios Puzionims naujo vidurkio.
Nebesugrįžo tas vidurkis ir Butkiuosin, paniurus Jonui, paniurus ir Dėdienei. Kai anoje pusėje gatvės klėties angoje klupinėjo kaltininkės šešėlis, šiopus gatvės, taip pat klėties angoje, ilgai ilgai meldės, liūdnai ašarodama, viena iš daugelio Monikų – Apolonija Butkienė, vaduodama iš velnio pinklių savo Augustiną – Joną.
Ant abiejų kiemų dangus apsiniaukė, džiaugsmo ir linksmumo saulutė nebešvietė; sutirštėjo oras, lyg deguonies plaučiams pritrūko. Kaip prieš didelę audrą.
Praėjo visa gavėnia. Artinos vėlyvos Velykos. Balandžio mėnuo dar nesprogdino pumpurų, bet viskas tam jau buvo paruošta. Reomiūras atakaitoje ėmė kartais rodyti 20°, naktį vėl nukrisdamas iki –1°. Balose seniai jau klykė pempės; ore vieversiai aistringai trynė savo giesmelę, lyg skubėdami atitrinti už sugaištą žiemos laiką. Vyrai smarkiai arė vasarojui, kai ką jau sėjo. Moterys neatsidžiaugė pulkais žąsiukų, kai gaudė juos į anderę, o žąsinai, nors baisiai šnypšdami, nieko joms nedarė. Numanė galgonai, jog tai ne priešai. Velykinę atlikus, visų nuotaika buvo kuo puikiausia. Net Šnervose ir Butkiuose juoda nuotaika papilkėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kenčia visi trys, Jonas, Anelja ir Kazimieras, kai Jonas nustoja lankytis Šnervose?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas sulysta, apželia, jo akys „karščiu blizgėjo kaip vilkioko“. Anelja taip pat išblyšksta, stovi prie lango ir seka Butkių kiemą, o naktimis ilgai meldžiasi, kankindamasi, bet likdama vyrui ištikima. Kazimieras viską mato, gailisi žmonos ir verkia patylomis, bet visą kaltę verčia Jonui ir jo neapykanta auga. Pasakotojas lygina Kazimierą ir Anelją su Tantalais: jie kenčia be išeities, o aplink abu kiemus oras tvanka „kaip prieš didelę audrą“.
Rašiniui: MeilėKaltėDora
2. Kodėl Jono ir Aneljos nuodėmė jiems patiems atrodo ypač baisi?
Rašiniui: KaltėTikėjimas
3. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
4. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.