Anelja Jonui tiek buvo širdį atidavusi, jog net vyro buvimo nebejautė. Tai buvo aišku Kazimierui. Jog ji daugiau linko int Joną neg int jį, tai matė, negi aklas, iš pat pradžių. Tik tam dalykui jis tyčia nedėjo reikšmės, nors širdis sakė ką kita. Manė tai būsiant paprastą pavydą ir tyčia visomis savo galiomis stengės Anelją iš to išpainioti. Nevainodamas Aneljos, visą atsakymą vertė ant to vieno Jono. Nei Anelja vyrui Kazimierui, nei jis jai nebuvo nė puse žodžio atminę Joną, ir tai reikšmingiau buvo, neg kad būtų daug ir dažnai apie jį kalbėję. Abiem buvo aišku, nepakalbėsią abejingai.

Išėjus gultų, Anelja ilgai ilgai klūpėjo tai visiškai patamsyje, tai angoje ant slenksčio, jei buvo mėnesiena; suko rožančių, bet ar šnibždėjo žodžius, nesigirdėjo. Ir ėjo gultų, kai Kazimieras jau knarkė ar tik apsimetė miegąs. Jis matė, kaip Anelja kankinasi, palikdama jam ištikima; širdingai jos gailėjos, ne sykį ašarojo patylomis ir stengėsi kuo mažiausia naudotis oficialinėmis savo teisėmis, kad nedidėtų Aneljos pasišventimas priešingai jos palinkimui.

Ir Kazimieras džiūvo juodavo, bet vis augančia neapykanta buvusio savo draugo, kuriuo tiek kliovėsi, o vis taip nuožmiai, jam rodės, tyčia, blogais norais jam pakenkė, sugriovė taip gražiai besusidedantį jo gyvenimą, prišiukšlino Aneljos širdį ir nuo jo lūpų atitraukė teisėtą vyro taurę. Ilgą valandą tylutėliai beklūpanti patamsyje moteris buvo nekalta Jono auka. O kur ji siųsdavo savo maldos žodžius, ką savo širdyje laimindavo ar prakeikdavo, jį ar Joną, jam nepareidavo į galvą. Taip pat jis nieko neišmanė, ką dabar kenčia ir ar iš viso kenčia pats kaltininkas Jonas.

Velykinė nuodėmė

KAZIMIERAS IR ANELJA, NESUDARĘ GAMTIŠKAI SUSISKYRUSIO DVEJETO, ABUDU KANKINOSI LYG TANTALAI, IKI KAKLO BŪDAMI RAŠKAŽIŲ STATINĖJE, O NEGALĖDAMI JUOSE PASKĘSTI: KURI TEN NEREGIMA RANKA SLANKINO JUOS ŽEMYN, LIGI TIK PAKETINUS JŲ PASISEMTI. Ir tam nesimatė jokios išeities, jokio galo, kol priešpriešiais Butkių kieme šmišinės – Jonas. Bet galas turės būti.

Ir tapo Šnervų namuose trošku. Pamažu pamažu vėl jis ištuštėjo, nes Anelja dabar nieko meiliai nebesutikdavo. Užsinešusios rungtynės su Puzionių Dėdiene vėl nutrūko, nesudariusios Puzionims naujo vidurkio.

Nebesugrįžo tas vidurkis ir Butkiuosin, paniurus Jonui, paniurus ir Dėdienei. Kai anoje pusėje gatvės klėties angoje klupinėjo kaltininkės šešėlis, šiopus gatvės, taip pat klėties angoje, ilgai ilgai meldės, liūdnai ašarodama, viena iš daugelio Monikų – Apolonija Butkienė, vaduodama iš velnio pinklių savo Augustiną – Joną.

Ant abiejų kiemų dangus apsiniaukė, džiaugsmo ir linksmumo saulutė nebešvietė; sutirštėjo oras, lyg deguonies plaučiams pritrūko. Kaip prieš didelę audrą.

Praėjo visa gavėnia. Artinos vėlyvos Velykos. Balandžio mėnuo dar nesprogdino pumpurų, bet viskas tam jau buvo paruošta. Reomiūras atakaitoje ėmė kartais rodyti 20°, naktį vėl nukrisdamas iki –1°. Balose seniai jau klykė pempės; ore vieversiai aistringai trynė savo giesmelę, lyg skubėdami atitrinti už sugaištą žiemos laiką. Vyrai smarkiai arė vasarojui, kai ką jau sėjo. Moterys neatsidžiaugė pulkais žąsiukų, kai gaudė juos į anderę, o žąsinai, nors baisiai šnypšdami, nieko joms nedarė. Numanė galgonai, jog tai ne priešai. Velykinę atlikus, visų nuotaika buvo kuo puikiausia. Net Šnervose ir Butkiuose juoda nuotaika papilkėjo.

Kazienė svogūnų laiškais apvirino gerą puodą kiaušinių, apvirino didžiulį kumpį, šventiškai apsišvarino, o buvo gerokai apsileidusi ir mažiau matomi pašalėliai seniai šaukės jos pašluostės. Išėmus antruosius langus, tiek daug skaistumo įsiveržė vidun, jog įėjęs gavai net apsidairyti, begu tik savo gryčion pataikei. Visiems kraujas virė pavasariškai. Net sulysęs ir pajuodęs iš gavėnios bado ar iš sielvarto – niekas tuo nesidomėjo – Kazimiero veidas prašvito.

Šventąjį Didįjį Šeštadienį nebebuvo kam palikti namie – visi iškurnėjo iš vakaro bažnyčioje prie Viešpaties Grabo budėtų ir anksti, vos vos saulutei tekant, Jėzaus Kristaus prikeltų. Namie bepaliko Kazimierai. Šeimininkas, anksti kėlęs, turėjo didžiaisiais ratais nuvažiuoti visų parvežtų. Taip jau aname Lietuvos šone buvo pagerbiama šeimyna. Šeimininkė gi turėjo laukti parvažiuojant atsišutinus saldaus pieno uzboną ir gatavai pasidėjus stalan gerų valgių per septynias savaites sausų sausiausiai išpasninkavusiems.