Puzionys nuo mažiausio iki seniausio per visą gavėnią nebūdavo matę nei kruopelės, nei lašelio uždaralo. Skurdo, net gyvaplaukiais apželdami, užtat ir Velykų rytas jiems buvo begalinės reikšmės, tiesiog kūniško, ne tik dvasiško džiaugsmo, o Kristaus prisikėlimas tikrai pasikartojąs faktas, ne kokia mistiška apeiga. Antai Viešpats nukankintas guli grabe palaidotas; bet auštant šoks savo galybe iš mirties guolio ir triskart apsuks aplink bažnyčią. Tūkstantinė minia džiaugsis Jo džiaugsmu, triumfuos Jo triumfu ir ašarodami šauks: „Linksma diena mums prašvito, visi laukėm džiaugsmo šito...“ Alleluja! Brostvininkai tarškins ir tilindžiuos visais savo ženklais ir liatarniomis, gaus visi varpai, iš varpinės plieks kanonada, lyg švedams miestelį apgulus. Virpės visas oras, virpins nemiegojusių nervus, o gyvas tikėjimas veržte verš džiaugsmo ašaras, kad Kristus, nugalėjęs nuodėmę, nugalėjo ir pačią mirtį.

Velykos ne vieniems lietuviams, bet ir slavams „velikdienj“. Bene bus tai tas vienas per visus metus rytas, kada žmonės esti tikrai švarūs, pamiršę visa žemiška.

Butkienė, taip pat visa ko paruošusi iš vakaro, su visa šeimyna pėsčia išėjo budėti, o Jonas rytą turėjo gruodu atatarkšti jų paimtų. Pieno atsivirinti buvo kelių minučių darbas, tai nė laukėjos nepaliko.

Vakaras. Viskas nutilo. Kapai, ne kaimas. Nė šunio gyvo. Kerpa pavasarinė nakties šalna. Vos aušrelei pabrėškus, kone vienu metu ištarškėjo viso kaimo vežimai šeimynų parvežtų. Pasileido ir Kazimieras Šnerva. Išvažiuodamas matė ir Jono Butkio kieme visai pakinkytą arklį, tik važiuok.

Jonas paliko paskutinis. Tai nieko – buvo dar anksti, o arklys geras, greitas. Puzionys vis visa valanda paankstina. Tik ne dėl to neišvažiavo su kitais; net pirmuoju kaip visados: jis, visą naktį nemigu prasikankinęs, buvo apsiblausęs, nerangus ir tingiai įsižiūrėjo į Šnervas. Kaip tik tuo laiku savo trobos angoje pasirodė Kazimierienė nebažnytiškai apsitaisiusi. Vadinas, jai šiemet teko pabūti namie... Jonas stulpu įsibedė vietoje ir nebepajėgė nė piršto pajudinti.

Pirmą kartą po daugelio mėnesių Jonas neišlaikė savo pasižadėjimo seneliui Norkui nė nežvilgterėti į tą pusę, kur – ji. Ir kai sykį įsibedė, nė akių nebeatitraukė, nes ir Anelja savo spryske pavirto Lotiene, ir taip pat nebeatplėšė savo akių nuo Jono. Aiškiai matės, kaip ji stovi visai be sąmonės, o prasiplėtusios akys reiškė pasiilgimą. Ne tą pasiilgimą, kurs pats puola, ieško; bet tą, kurs, savaime susidaręs žmoguje, veikia kitus, traukdamas int sau, o tam atsispirti nėra galima. Gal tai ir yra „velnio galybė“ – visa tai, kas temdo išmintį ir šviesą, naikina laisvą valią ir verčia kito instinktui pasiduoti.

Jonas iš tolo matė tokias Aneljos akis. Jam pasirodė didelės, kaip „spotkelio dugnai“; juodavo iš tolo, o jose blizgėjo mainės, virte virė; tai jos vyziai pajuodavusiuose kankinimosi laiku paakiuose.

Kaip rainis šoko Jonas per gatvę. Akimirka – ir abudu buvo namelyje, kietai apsikabinę, lyg amžinai nebeišskiriamu glėbiu. Tai ir yra, kas du sudaro – viena. Bučiavosi mielavosi užtrokšdami, kvapo neatgaudami, viens antru neatsidžiaugdami, lyg jiedu būtų buvę viens antram pražuvę, o štai ir vėl susirado. Kiek atstumdami viens kitą, žiūrėjos į veidus, į akis, patikrinėjo, argi jie tie patys, ir vėl bučiavos, lyg pradžiugę, kad tikrai tie patys. Pats nežinodamas ką bedarąs, Jonas nešiojos Anelją savo glėbyje kaip mažą vaiką tai po priemenę, tai po gryčią, lyg neturėdamas kur padėti, ir jam rodės, dabar Anelja – tai jo paties asmens auglys, didžiulė iš jo kūno išaugusi pentis, jei ir beatplėšiama, tai kirvio penčių, paliekant didelę, atvirą žaizdą. Bet tokios galybės, kuri juodu perskirtų, rodės, nė būti nėra; o jei ir būtų, tai perskirtų tik atėmusi gyvybę.

Anelja buvo pusalpė, Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume, kokio nei vienas, nei antras per visą savo amžių nebuvo patyrę. Šėlo, bepročiavo meilės ciklono pagauti, visai nebenumanydami laiko. O kai visa tai pasibaigė tuo, kuo visados baigiasi, tylų rytą, tik ėmus saulei tekėti, tolumoje sugaudė puikūs parapijos varpai tokiais tenorais ir baritonais, lyg choras angelų būtų pragydęs. O šūvių garsai lyg iš po žemių vos vos barbeno stiklus.

– Dievulėliau, pats Prisikėlimas! Ką mes padarėm, ką mes padarėm – Kristui pagerbti!!! – sukliko visu balsu pirmoji atsipeikėdama Šnervienė ir puolė rankas laužydama į kluoną.