KAZIMIERAS IR ANELJA, NESUDARĘ GAMTIŠKAI SUSISKYRUSIO DVEJETO, ABUDU KANKINOSI LYG TANTALAI, IKI KAKLO BŪDAMI RAŠKAŽIŲ STATINĖJE, O NEGALĖDAMI JUOSE PASKĘSTI: KURI TEN NEREGIMA RANKA SLANKINO JUOS ŽEMYN, LIGI TIK PAKETINUS JŲ PASISEMTI. Ir tam nesimatė jokios išeities, jokio galo, kol priešpriešiais Butkių kieme šmišinės – Jonas. Bet galas turės būti.

Ir tapo Šnervų namuose trošku. Pamažu pamažu vėl jis ištuštėjo, nes Anelja dabar nieko meiliai nebesutikdavo. Užsinešusios rungtynės su Puzionių Dėdiene vėl nutrūko, nesudariusios Puzionims naujo vidurkio.

Nebesugrįžo tas vidurkis ir Butkiuosin, paniurus Jonui, paniurus ir Dėdienei. Kai anoje pusėje gatvės klėties angoje klupinėjo kaltininkės šešėlis, šiopus gatvės, taip pat klėties angoje, ilgai ilgai meldės, liūdnai ašarodama, viena iš daugelio Monikų – Apolonija Butkienė, vaduodama iš velnio pinklių savo Augustiną – Joną.

Ant abiejų kiemų dangus apsiniaukė, džiaugsmo ir linksmumo saulutė nebešvietė; sutirštėjo oras, lyg deguonies plaučiams pritrūko. Kaip prieš didelę audrą.

Praėjo visa gavėnia. Artinos vėlyvos Velykos. Balandžio mėnuo dar nesprogdino pumpurų, bet viskas tam jau buvo paruošta. Reomiūras atakaitoje ėmė kartais rodyti 20°, naktį vėl nukrisdamas iki –1°. Balose seniai jau klykė pempės; ore vieversiai aistringai trynė savo giesmelę, lyg skubėdami atitrinti už sugaištą žiemos laiką. Vyrai smarkiai arė vasarojui, kai ką jau sėjo. Moterys neatsidžiaugė pulkais žąsiukų, kai gaudė juos į anderę, o žąsinai, nors baisiai šnypšdami, nieko joms nedarė. Numanė galgonai, jog tai ne priešai. Velykinę atlikus, visų nuotaika buvo kuo puikiausia. Net Šnervose ir Butkiuose juoda nuotaika papilkėjo.

Kazienė svogūnų laiškais apvirino gerą puodą kiaušinių, apvirino didžiulį kumpį, šventiškai apsišvarino, o buvo gerokai apsileidusi ir mažiau matomi pašalėliai seniai šaukės jos pašluostės. Išėmus antruosius langus, tiek daug skaistumo įsiveržė vidun, jog įėjęs gavai net apsidairyti, begu tik savo gryčion pataikei. Visiems kraujas virė pavasariškai. Net sulysęs ir pajuodęs iš gavėnios bado ar iš sielvarto – niekas tuo nesidomėjo – Kazimiero veidas prašvito.

Šventąjį Didįjį Šeštadienį nebebuvo kam palikti namie – visi iškurnėjo iš vakaro bažnyčioje prie Viešpaties Grabo budėtų ir anksti, vos vos saulutei tekant, Jėzaus Kristaus prikeltų. Namie bepaliko Kazimierai. Šeimininkas, anksti kėlęs, turėjo didžiaisiais ratais nuvažiuoti visų parvežtų. Taip jau aname Lietuvos šone buvo pagerbiama šeimyna. Šeimininkė gi turėjo laukti parvažiuojant atsišutinus saldaus pieno uzboną ir gatavai pasidėjus stalan gerų valgių per septynias savaites sausų sausiausiai išpasninkavusiems.

Puzionys nuo mažiausio iki seniausio per visą gavėnią nebūdavo matę nei kruopelės, nei lašelio uždaralo. Skurdo, net gyvaplaukiais apželdami, užtat ir Velykų rytas jiems buvo begalinės reikšmės, tiesiog kūniško, ne tik dvasiško džiaugsmo, o Kristaus prisikėlimas tikrai pasikartojąs faktas, ne kokia mistiška apeiga. Antai Viešpats nukankintas guli grabe palaidotas; bet auštant šoks savo galybe iš mirties guolio ir triskart apsuks aplink bažnyčią. Tūkstantinė minia džiaugsis Jo džiaugsmu, triumfuos Jo triumfu ir ašarodami šauks: „Linksma diena mums prašvito, visi laukėm džiaugsmo šito...“ Alleluja! Brostvininkai tarškins ir tilindžiuos visais savo ženklais ir liatarniomis, gaus visi varpai, iš varpinės plieks kanonada, lyg švedams miestelį apgulus. Virpės visas oras, virpins nemiegojusių nervus, o gyvas tikėjimas veržte verš džiaugsmo ašaras, kad Kristus, nugalėjęs nuodėmę, nugalėjo ir pačią mirtį.

Velykos ne vieniems lietuviams, bet ir slavams „velikdienj“. Bene bus tai tas vienas per visus metus rytas, kada žmonės esti tikrai švarūs, pamiršę visa žemiška.

Butkienė, taip pat visa ko paruošusi iš vakaro, su visa šeimyna pėsčia išėjo budėti, o Jonas rytą turėjo gruodu atatarkšti jų paimtų. Pieno atsivirinti buvo kelių minučių darbas, tai nė laukėjos nepaliko.

Vakaras. Viskas nutilo. Kapai, ne kaimas. Nė šunio gyvo. Kerpa pavasarinė nakties šalna. Vos aušrelei pabrėškus, kone vienu metu ištarškėjo viso kaimo vežimai šeimynų parvežtų. Pasileido ir Kazimieras Šnerva. Išvažiuodamas matė ir Jono Butkio kieme visai pakinkytą arklį, tik važiuok.

Jonas paliko paskutinis. Tai nieko – buvo dar anksti, o arklys geras, greitas. Puzionys vis visa valanda paankstina. Tik ne dėl to neišvažiavo su kitais; net pirmuoju kaip visados: jis, visą naktį nemigu prasikankinęs, buvo apsiblausęs, nerangus ir tingiai įsižiūrėjo į Šnervas. Kaip tik tuo laiku savo trobos angoje pasirodė Kazimierienė nebažnytiškai apsitaisiusi. Vadinas, jai šiemet teko pabūti namie... Jonas stulpu įsibedė vietoje ir nebepajėgė nė piršto pajudinti.

Pirmą kartą po daugelio mėnesių Jonas neišlaikė savo pasižadėjimo seneliui Norkui nė nežvilgterėti į tą pusę, kur – ji. Ir kai sykį įsibedė, nė akių nebeatitraukė, nes ir Anelja savo spryske pavirto Lotiene, ir taip pat nebeatplėšė savo akių nuo Jono. Aiškiai matės, kaip ji stovi visai be sąmonės, o prasiplėtusios akys reiškė pasiilgimą. Ne tą pasiilgimą, kurs pats puola, ieško; bet tą, kurs, savaime susidaręs žmoguje, veikia kitus, traukdamas int sau, o tam atsispirti nėra galima. Gal tai ir yra „velnio galybė“ – visa tai, kas temdo išmintį ir šviesą, naikina laisvą valią ir verčia kito instinktui pasiduoti.

Jonas iš tolo matė tokias Aneljos akis. Jam pasirodė didelės, kaip „spotkelio dugnai“; juodavo iš tolo, o jose blizgėjo mainės, virte virė; tai jos vyziai pajuodavusiuose kankinimosi laiku paakiuose.

Kaip rainis šoko Jonas per gatvę. Akimirka – ir abudu buvo namelyje, kietai apsikabinę, lyg amžinai nebeišskiriamu glėbiu. Tai ir yra, kas du sudaro – viena. Bučiavosi mielavosi užtrokšdami, kvapo neatgaudami, viens antru neatsidžiaugdami, lyg jiedu būtų buvę viens antram pražuvę, o štai ir vėl susirado. Kiek atstumdami viens kitą, žiūrėjos į veidus, į akis, patikrinėjo, argi jie tie patys, ir vėl bučiavos, lyg pradžiugę, kad tikrai tie patys. Pats nežinodamas ką bedarąs, Jonas nešiojos Anelją savo glėbyje kaip mažą vaiką tai po priemenę, tai po gryčią, lyg neturėdamas kur padėti, ir jam rodės, dabar Anelja – tai jo paties asmens auglys, didžiulė iš jo kūno išaugusi pentis, jei ir beatplėšiama, tai kirvio penčių, paliekant didelę, atvirą žaizdą. Bet tokios galybės, kuri juodu perskirtų, rodės, nė būti nėra; o jei ir būtų, tai perskirtų tik atėmusi gyvybę.

Anelja buvo pusalpė, Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume, kokio nei vienas, nei antras per visą savo amžių nebuvo patyrę. Šėlo, bepročiavo meilės ciklono pagauti, visai nebenumanydami laiko. O kai visa tai pasibaigė tuo, kuo visados baigiasi, tylų rytą, tik ėmus saulei tekėti, tolumoje sugaudė puikūs parapijos varpai tokiais tenorais ir baritonais, lyg choras angelų būtų pragydęs. O šūvių garsai lyg iš po žemių vos vos barbeno stiklus.

– Dievulėliau, pats Prisikėlimas! Ką mes padarėm, ką mes padarėm – Kristui pagerbti!!! – sukliko visu balsu pirmoji atsipeikėdama Šnervienė ir puolė rankas laužydama į kluoną.

Pirma aiški jos mintis buvo – pasikarti klojime ant virvės. Pribėgo – užrakintas... Puolė daržinėn – čia virvės nebuvo. O tuo tarpu nebeteko visų savo jėgų; nervų įtempimas atslūgo ir kažin kur nugramzdo. Anelja atsitūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremdama abiem rankom, lyg širdžiai supykus. Padėtis per nepatogi, bet moteriškė nebepasitaisė. Taip ir liko be jėgos, be nuovokos.

– Per patį Prisikėlimą... Per patį Prisikėlimą... – pragargaliavo užkimusiu, dusliu balsu ir Jonas; ne Jonas, tik kažkas iš Jono.

Jonas šoko savo kieman, kur tebestovėjo arklys pakinkytas, ir, nė vadžių nepaimdamas, vos vežiman įvirtęs, grikštelėjo dantim ir neregėtu smarkumu pylė baikščiam savo gyvuliui botagu per nugarą. Išgąsdintas arklys tik pasispyrė ir perkūnu ištarškino Joną iš savo kiemo nežinoma kryptim, tik ne į miestelį, kur ėjo pamaldos.

Skausmui nuo botago mąžtant, arklys vis lėtino zovadą ir ėmė risčiuoti; bet, gavęs dar žiauresnį smūgį, ėmė nešti Joną kaip pablūdęs, o Jonui matės – tai velniai jį pagrobę perkūno greitumu bogina pragaran, tik belaukti, kada praeis tie keletas akimirksnių kelionės. Ir Jonas, bejėgis į dugną sudribęs, laukė ir nieko nebenumanė.

O arklys, visas putotas ir vieko pristigęs, galva įsidūrė į šventorėlio zomatą, palei kurį buvo kartis arkliams rišti. Tai buvo kunigo Norkaus bažnytėlė. Vadinas, aplenkė dešimtį kilometrų aplink slėnį.

Ir čia jau būta po visam. Rinkelėje besimatė vienos arklių liekanos; žmonių, kaip galvon muštų, iškurnėta atsigavėtų. Dabar tik Jonas atsipeikėjo, pažino vietą ir visa visa atsiminė. Atsiminė ir paskutiniuosius praktiko kunigo žodžius, kas bus, jei netesės pasiryžimo. Netesėjimo pasėkos jam pasirodė tiek milžiniškos, jog joms panaikinti nebėra jokių priemonių. Tai ir int kunigą pulti šiuo žygiu jam nebebuvo jokio noro. Jau buvo vis tiek pat. Mena bebuvo aišku, jog namo grįžti jam nebėra ko: vis tiek jau bus ten viską patyrę ir jį nuteisę. Kurgi akis bedėsi prieš draugą, prieš motiną, prieš visą kaimą.

– Naa! – paragino savo arklį, kad toliau vežtų vis tolyn tolyn nuo Puzionių, pačian galan pasaulio.

Bet arklio neberagino. Norėjo – bėgo, nenorėjo – žingsniavo; bet tik krutėtų, nesustotų. Jonas nenumanė laiko, o diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu. Sutemus nieko aplink nebepažino, bet

nieku ir nesidomėjo. Galvą bepakėlė, kai arklys kažin kur įvažiavo ir sustojęs patenkintas paprunkštė. Protingo gyvulio, apsukus keletą mylių, pareita namo.

Kazimieras Šnerva pirmasis parskrido namo tuoj po Prisikėlimo, ligi tik apėjęs aplink bažnyčią, nerimo, ne šventiško džiaugsmo atvarytas. Beeinant procesijoje, kai varpų ir saliutų suvirpintas sugraudintas savo papratimu iš mažens kalbėjo septynius poterius, kad šiemet jo gyvybė neįkristų ar kitokių netikėtų priepuolių neatsitiktų, ūmai jam širdis ėmė ir sustojo plakusi. Tai buvo tikras ženklas, kad kas bloga atsitiko: namai užsidegė ar kas tolygu. Nusigando ir, vos vos besulaukęs galo procesijos, šoko vežiman ir pilna risčia parlėkė. Palikęs arklį, įbėgo vidun – nieko. Gryčia šalta, krosnis nekūrenta, jokių pėdsakų, kad čia buvo ruoštasi. Aneljos niekur nebuvo, nei seklyčioje, nei kamaroje, nei klėtyje.