Pirma aiški jos mintis buvo – pasikarti klojime ant virvės. Pribėgo – užrakintas... Puolė daržinėn – čia virvės nebuvo. O tuo tarpu nebeteko visų savo jėgų; nervų įtempimas atslūgo ir kažin kur nugramzdo. Anelja atsitūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremdama abiem rankom, lyg širdžiai supykus. Padėtis per nepatogi, bet moteriškė nebepasitaisė. Taip ir liko be jėgos, be nuovokos.

– Per patį Prisikėlimą... Per patį Prisikėlimą... – pragargaliavo užkimusiu, dusliu balsu ir Jonas; ne Jonas, tik kažkas iš Jono.

Jonas šoko savo kieman, kur tebestovėjo arklys pakinkytas, ir, nė vadžių nepaimdamas, vos vežiman įvirtęs, grikštelėjo dantim ir neregėtu smarkumu pylė baikščiam savo gyvuliui botagu per nugarą. Išgąsdintas arklys tik pasispyrė ir perkūnu ištarškino Joną iš savo kiemo nežinoma kryptim, tik ne į miestelį, kur ėjo pamaldos.

Skausmui nuo botago mąžtant, arklys vis lėtino zovadą ir ėmė risčiuoti; bet, gavęs dar žiauresnį smūgį, ėmė nešti Joną kaip pablūdęs, o Jonui matės – tai velniai jį pagrobę perkūno greitumu bogina pragaran, tik belaukti, kada praeis tie keletas akimirksnių kelionės. Ir Jonas, bejėgis į dugną sudribęs, laukė ir nieko nebenumanė.

O arklys, visas putotas ir vieko pristigęs, galva įsidūrė į šventorėlio zomatą, palei kurį buvo kartis arkliams rišti. Tai buvo kunigo Norkaus bažnytėlė. Vadinas, aplenkė dešimtį kilometrų aplink slėnį.

Ir čia jau būta po visam. Rinkelėje besimatė vienos arklių liekanos; žmonių, kaip galvon muštų, iškurnėta atsigavėtų. Dabar tik Jonas atsipeikėjo, pažino vietą ir visa visa atsiminė. Atsiminė ir paskutiniuosius praktiko kunigo žodžius, kas bus, jei netesės pasiryžimo. Netesėjimo pasėkos jam pasirodė tiek milžiniškos, jog joms panaikinti nebėra jokių priemonių. Tai ir int kunigą pulti šiuo žygiu jam nebebuvo jokio noro. Jau buvo vis tiek pat. Mena bebuvo aišku, jog namo grįžti jam nebėra ko: vis tiek jau bus ten viską patyrę ir jį nuteisę. Kurgi akis bedėsi prieš draugą, prieš motiną, prieš visą kaimą.

– Naa! – paragino savo arklį, kad toliau vežtų vis tolyn tolyn nuo Puzionių, pačian galan pasaulio.

Bet arklio neberagino. Norėjo – bėgo, nenorėjo – žingsniavo; bet tik krutėtų, nesustotų. Jonas nenumanė laiko, o diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu. Sutemus nieko aplink nebepažino, bet

nieku ir nesidomėjo. Galvą bepakėlė, kai arklys kažin kur įvažiavo ir sustojęs patenkintas paprunkštė. Protingo gyvulio, apsukus keletą mylių, pareita namo.

Kazimieras Šnerva pirmasis parskrido namo tuoj po Prisikėlimo, ligi tik apėjęs aplink bažnyčią, nerimo, ne šventiško džiaugsmo atvarytas. Beeinant procesijoje, kai varpų ir saliutų suvirpintas sugraudintas savo papratimu iš mažens kalbėjo septynius poterius, kad šiemet jo gyvybė neįkristų ar kitokių netikėtų priepuolių neatsitiktų, ūmai jam širdis ėmė ir sustojo plakusi. Tai buvo tikras ženklas, kad kas bloga atsitiko: namai užsidegė ar kas tolygu. Nusigando ir, vos vos besulaukęs galo procesijos, šoko vežiman ir pilna risčia parlėkė. Palikęs arklį, įbėgo vidun – nieko. Gryčia šalta, krosnis nekūrenta, jokių pėdsakų, kad čia buvo ruoštasi. Aneljos niekur nebuvo, nei seklyčioje, nei kamaroje, nei klėtyje.

“Pabėgo su Jonu...“ – smilktelėjo jam įtarimas, nes ir Jono bažnyčioje jis nematė.

“Galą sau pasidarė...“ – buvo antra mintis.

Jis tekinas nubidzeno kluonan. Pačiame take jau iš tolo pamatė kažin kokią krūvelę, kurios pirmiau ten nebuvo. Prieina, ogi tai Anelja tokioje pat padėtyje, kaip matėme.

– Aneliut dūšyt! O kas gi čia tau dabar ištiko? Susirgai, nabagėle, ar ką... – ėmė kalbėti lipšnius, meilius žodžius, kaip susirūpinusi savo vaiko sunegalavimu motina, pasiimdamas ją ant rankų bejėgę ir nešdamas gryčion. Tik dabar Anelja atsimerkė ir su nuovoka pasižiūrėjo int vyrą, kurio veide reiškėsi tai, ko ji pirma nebuvo supratusi – begalinė jo meilė, susirūpinimas ir užuojauta. Tai ją nepasakomai sugraudino. Ji viena ranka apkabino jį už kaklo ir, prisispaudusi burną prie burnos, ėmė desperatiškai kukčioti, net konvulsiškai verkti.

– Kas tave, mažulyte, nuskriaudė? Sakyk!

– Vyreli mano, Dievulio duotasai... Per patį Prisikėlimą... kada varpai gaudė... aš su Jonu...

Buvo aišku. Kazimieras išbalo kaip negyvėlis, paskui ūmai trenkė jam kraujas galvon; jis visas paraudo, lyg ką per sunkų keldamas. Paguldė Anelją, rūpestingai apklostė ir, nieko daugiau nebesakęs, išėjo pro duris. Nuėjo tarpuklėtin, pavartė skrynutėje senus gelžgalius, išsirinko vieną pakabesnį, pamėgino jį ir rankoje nešinas išėjo int Butkius, pasiryžęs užmušti Joną.

Nuėjo – irgi niekur nieko, net paklaiko. Nei Jono, nei Dėdienės, nei kurios tarnaitės. Vadinas, dar neparvažiavo.

– Nu palauk, mielas „draugai“: aš tau atsimokėsiu už visą gerą, kaip tu man už prisirišimą per visą amžių.