Ir čia jau būta po visam. Rinkelėje besimatė vienos arklių liekanos; žmonių, kaip galvon muštų, iškurnėta atsigavėtų. Dabar tik Jonas atsipeikėjo, pažino vietą ir visa visa atsiminė. Atsiminė ir paskutiniuosius praktiko kunigo žodžius, kas bus, jei netesės pasiryžimo. Netesėjimo pasėkos jam pasirodė tiek milžiniškos, jog joms panaikinti nebėra jokių priemonių. Tai ir int kunigą pulti šiuo žygiu jam nebebuvo jokio noro. Jau buvo vis tiek pat. Mena bebuvo aišku, jog namo grįžti jam nebėra ko: vis tiek jau bus ten viską patyrę ir jį nuteisę. Kurgi akis bedėsi prieš draugą, prieš motiną, prieš visą kaimą.

– Naa! – paragino savo arklį, kad toliau vežtų vis tolyn tolyn nuo Puzionių, pačian galan pasaulio.

Bet arklio neberagino. Norėjo – bėgo, nenorėjo – žingsniavo; bet tik krutėtų, nesustotų. Jonas nenumanė laiko, o diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu. Sutemus nieko aplink nebepažino, bet

nieku ir nesidomėjo. Galvą bepakėlė, kai arklys kažin kur įvažiavo ir sustojęs patenkintas paprunkštė. Protingo gyvulio, apsukus keletą mylių, pareita namo.

Kazimieras Šnerva pirmasis parskrido namo tuoj po Prisikėlimo, ligi tik apėjęs aplink bažnyčią, nerimo, ne šventiško džiaugsmo atvarytas. Beeinant procesijoje, kai varpų ir saliutų suvirpintas sugraudintas savo papratimu iš mažens kalbėjo septynius poterius, kad šiemet jo gyvybė neįkristų ar kitokių netikėtų priepuolių neatsitiktų, ūmai jam širdis ėmė ir sustojo plakusi. Tai buvo tikras ženklas, kad kas bloga atsitiko: namai užsidegė ar kas tolygu. Nusigando ir, vos vos besulaukęs galo procesijos, šoko vežiman ir pilna risčia parlėkė. Palikęs arklį, įbėgo vidun – nieko. Gryčia šalta, krosnis nekūrenta, jokių pėdsakų, kad čia buvo ruoštasi. Aneljos niekur nebuvo, nei seklyčioje, nei kamaroje, nei klėtyje.

“Pabėgo su Jonu...“ – smilktelėjo jam įtarimas, nes ir Jono bažnyčioje jis nematė.

“Galą sau pasidarė...“ – buvo antra mintis.

Jis tekinas nubidzeno kluonan. Pačiame take jau iš tolo pamatė kažin kokią krūvelę, kurios pirmiau ten nebuvo. Prieina, ogi tai Anelja tokioje pat padėtyje, kaip matėme.

– Aneliut dūšyt! O kas gi čia tau dabar ištiko? Susirgai, nabagėle, ar ką... – ėmė kalbėti lipšnius, meilius žodžius, kaip susirūpinusi savo vaiko sunegalavimu motina, pasiimdamas ją ant rankų bejėgę ir nešdamas gryčion. Tik dabar Anelja atsimerkė ir su nuovoka pasižiūrėjo int vyrą, kurio veide reiškėsi tai, ko ji pirma nebuvo supratusi – begalinė jo meilė, susirūpinimas ir užuojauta. Tai ją nepasakomai sugraudino. Ji viena ranka apkabino jį už kaklo ir, prisispaudusi burną prie burnos, ėmė desperatiškai kukčioti, net konvulsiškai verkti.

– Kas tave, mažulyte, nuskriaudė? Sakyk!

– Vyreli mano, Dievulio duotasai... Per patį Prisikėlimą... kada varpai gaudė... aš su Jonu...

Buvo aišku. Kazimieras išbalo kaip negyvėlis, paskui ūmai trenkė jam kraujas galvon; jis visas paraudo, lyg ką per sunkų keldamas. Paguldė Anelją, rūpestingai apklostė ir, nieko daugiau nebesakęs, išėjo pro duris. Nuėjo tarpuklėtin, pavartė skrynutėje senus gelžgalius, išsirinko vieną pakabesnį, pamėgino jį ir rankoje nešinas išėjo int Butkius, pasiryžęs užmušti Joną.

Nuėjo – irgi niekur nieko, net paklaiko. Nei Jono, nei Dėdienės, nei kurios tarnaitės. Vadinas, dar neparvažiavo.

– Nu palauk, mielas „draugai“: aš tau atsimokėsiu už visą gerą, kaip tu man už prisirišimą per visą amžių.

Ir ėmė laukti, nieko burnon neimdamas. Vaikščiojo po kiemą kaip rainys narve ir vis dairės į santvarą. Sugrįžo visi kone tuo metu, kaip ir išvažiavo. O Butkių vis nebuvo. Kas gi čia gali būti? Praėjo gera valanda. Dabar tik išvydo Dėdienę beatknapsint su savo ir jo šeimyna. Vadinas, Jono nė nebūta jų parvežtų. Neiškentė ir, paėjėjęs sutiktų, prakalbino:

– O kurgi Jonas?

– Tiek ir aš jo težinau... – atsakė Dėdienė, visa nusigandusi ir nustebusi. – Turėjo gi atvažiuoti mūsų paimtų...

Butkienė apėjo namus: nei Jono, nei arklio. Vadinas, išvažiavo. Bet kur? Butkienei piga buvo iš Kazimiero veido atspėti, kad čia jam kas bloga padaryta, ir dar labiau nusigando.

Tarnaitė ėmėsi pieno virinti, atnešė mėsos. Dėdienė vos siurbtelėjusi išėjo kieman. Čia tebebuvo aiškios vėžos, išvažiuota iš kiemo, bet pasukta kitan šonan. Sugrįžo seklyčion ir atsiklaupė prieš Dievo Munką, užlaužė rankas ir prašnabždėjo:

– Prisikėlusis Jėzau, gelbėk mano vaikelį...

Ilgai klūpėjo, ilgai palangėje sėdėjo, vis žiūrėdama pro stiklą. Ir kai sutemo ir visi sugulė, ji ten pat paliko kaip statula, belaukdama paklydusio savo sūnaus. Oi ilga ilga buvo vargšei ta dienelė... Ilgesnė už tris pergyventus amžius. Galėjo stiklas prakiurti bežiūrint pro jį... Sulaukė... Kalbos nebuvo – ir be to abiem buvo aišku.

Kazimieras Jono parvažiuojant nesulaukė ar nepamatė, tai šiuo kartu jis užmušti neteko, bet pasiryžimas paliko. Jis gi buvo jau vyras, o vyro amžiaus vyriausias savumas – kerštas, kaip jaunuolio – goslybė.