Pergyventa audringa diena Jono nepataisė ar labai trumpam tepataisė. Sugrįžo jam pusiausvyra; į kraštą pasaulio dabar jo nė varu nebebūtumei išvaręs – dabar jam nebebaisu buvo nei motina, nei kaimo kalbos, nei pats Kazimieras. Jam gera buvo būti netoliese „jos“, o kas iš to bus, tai jau vis tiek pat. Juk paskutinis galas – pragaras, velniui atiduota dūšia.
Jonas dabar vargo daugiau, negu kunigo klausydamas. Kai patyrė Anelją jau pakilus iš patalo, jau persirgus nervų karštine, jį paėmė toks pasiilgimas, toks noras vėl sueiti, vėl džiaugtis, mieluotis, jog apie nieką daugiau nebegalėjo galvoti. Ilgėjos vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą – pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą, ir pasiimti ją sau. Pasiklausti, ką ant tatai pasakytų pati Anelja, jam neparėjo galvon; jis nebuvo tiek plonų jausmų, kaip ji, kuri, sykį pasidavus savo silpnybei, gali to nebepakartoti. Toks ten jos buvo pritarimas, jog kitaip, rodės, nė nebegali būti. Kaip įvykins savo pasiryžimą, Jonas dar nesumetė, bet galvoti vis dažniau, kas dieną ėmė galvoti.
Katastrofą pagreitino pats Kazimieras. Su sergančia Anelja jis apie įvykį nekalbėjo nieko. Bet kai atguldavo, jį imdavo pilti prakaitas, pamanius, kaipgi dabar reiks gyventi? Aneljai jis tą silpnybę atleido, kaip ir pirmiau. Tik
kur laidas, kad jos širdies ir paskui neterš meilužis? Nėra ir negali būti laido. Tai nebėra nė jam gyvenimo. Jis gauna pasišalinti iš šio gyvenimo, bet nepalikti nė džiūgaujančio savo priešininko Jono.
Kurią turgaus dieną Kazimieras pasikinkė arklį važiuoti ir, pataikęs, kada Jonas ėjo per savo kiemą, pasitiko jį pasiūlijimu:
– Jonai, važiuokime pasiderėtų, kaip čia mums dabar teks verstis. Taip, kaip dabar pasidarė, gyventi nebėra galima.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jonas užmuša Kazį? Ar pasakotojas leidžia jį vienareikšmiškai pasmerkti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas pats jau brandino mintį „pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą“, o Kazys, nežinodamas, ką daryti, buvo pasiryžęs mirti ir nepalikti „džiūgaujančio savo priešininko“, todėl į vežimą įsimetė geležį. Tačiau pakeliui jis pasuka į Pempynę „nesąmoningai“ ir, išgirdęs pempes, viską pamiršta. Jonas pamato pažįstamą Kazio pozą ir geležį, jam blyksteli „Muš...“, ir jis smogia pirmas. Pasakotojas nesušvelnina žiaurumo, bet parodo, kad žudikas veikė iš baimės ir aistros, o abiejų draugų ketinimai buvo tamsūs. Todėl tragedija kyla iš visos aistrų grandinės, nors smogė Jonas.
Rašiniui: Kaltė
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.