Pergyventa audringa diena Jono nepataisė ar labai trumpam tepataisė. Sugrįžo jam pusiausvyra; į kraštą pasaulio dabar jo nė varu nebebūtumei išvaręs – dabar jam nebebaisu buvo nei motina, nei kaimo kalbos, nei pats Kazimieras. Jam gera buvo būti netoliese „jos“, o kas iš to bus, tai jau vis tiek pat. Juk paskutinis galas – pragaras, velniui atiduota dūšia.

Jonas dabar vargo daugiau, negu kunigo klausydamas. Kai patyrė Anelją jau pakilus iš patalo, jau persirgus nervų karštine, jį paėmė toks pasiilgimas, toks noras vėl sueiti, vėl džiaugtis, mieluotis, jog apie nieką daugiau nebegalėjo galvoti. Ilgėjos vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą – pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą, ir pasiimti ją sau. Pasiklausti, ką ant tatai pasakytų pati Anelja, jam neparėjo galvon; jis nebuvo tiek plonų jausmų, kaip ji, kuri, sykį pasidavus savo silpnybei, gali to nebepakartoti. Toks ten jos buvo pritarimas, jog kitaip, rodės, nė nebegali būti. Kaip įvykins savo pasiryžimą, Jonas dar nesumetė, bet galvoti vis dažniau, kas dieną ėmė galvoti.

Katastrofą pagreitino pats Kazimieras. Su sergančia Anelja jis apie įvykį nekalbėjo nieko. Bet kai atguldavo, jį imdavo pilti prakaitas, pamanius, kaipgi dabar reiks gyventi? Aneljai jis tą silpnybę atleido, kaip ir pirmiau. Tik

kur laidas, kad jos širdies ir paskui neterš meilužis? Nėra ir negali būti laido. Tai nebėra nė jam gyvenimo. Jis gauna pasišalinti iš šio gyvenimo, bet nepalikti nė džiūgaujančio savo priešininko Jono.

Kurią turgaus dieną Kazimieras pasikinkė arklį važiuoti ir, pataikęs, kada Jonas ėjo per savo kiemą, pasitiko jį pasiūlijimu:

– Jonai, važiuokime pasiderėtų, kaip čia mums dabar teks verstis. Taip, kaip dabar pasidarė, gyventi nebėra galima.

Jonas matė iš Kazimiero veido visa tai geruoju nepasibaigsiant, ir jį nukratė šiurpas. Tačiau ir pradžiugino: netikėtai atėjo proga šiaip ar taip pašalinti kliūtis; tai, ko pats nesugebėjo sugalvoti. Tad nieko nesakęs greit apsivilko žiponėliu ir įsisėdo pas Kazį.

Pervažiavus savo laukus, turgun reikėjo pasisukti palei slėnį kriaušiu, aukštumomis, bet Kazimieras arklį pabaidė skersai vieškelio, žemyn slėnin, Pempynėn.

Ta Puzionių Pempynė turėjo nemaža reikšmės abiejų draugų jaunikaičių gyvenime. Tai ir jai Puzionių kronikoje tebūnie vietos.

Puzionyse buvo sakoma: artojai su savo dirvonais kaip pempės su savo balynais – viena. Gamta juos tejungia ir teskiria, vargina ir džiugina. Tai buvo teisinga, kol nebuvo „politikos“; su ja pasidarė blogiau gyventi. Jonas su Kaziu tebebuvo gamtos vaikai: jei vargo, tai laukuose; jei džiaugės, tai Pempynėje.

Buvo keleto kilometrų slėnys, kur iš visų apylinkių sutekėjo vanduo ir mažu upokšniu skubinos didesnėn upėn. Bet kol pasieks upokšnį, gausiai drėkino dideli plotą. Telkšojo balos. Augo stambios viksvos, šiukštai, daugybė kažkokių nei žmonėms, nei gyvuliams nenaudžių riebių augalų. Paskesnieji gramzdino pirmesniuosius, klojo storą durpyną. Čia kyšojo apspardyti kemsai, čia blizgėjo akivarai ar tik mažos akelės. Ateičiai turtas – kuras, dabarčiai – niekai. Nei paarsi, nei paganysi. Meta – tik gervėms perėtis, nors jos čia nestojo.

Nejaukų balyną gražiai dabino ir jaukino pakilesnėje vietoje sužėlęs lapuočių miškelis, įvairus, vešlus ir linksmas. Beržynai, alksnynai, riešutynai. Seniau, sako, ir liepynų buvę, tik ožkos juos išgraužusios ik vienai liepelei. Tačiau puzionys ir tą gražvietę teatsimindavo žiemą, kuro pritrūkę, ir vasarą, arkliams ganiavos pristigę. Pavasarį ir vasarą čia buvo tikra dykynė. Nė laukiniai per balas nebrido. Terimo tie vieni balų paukščiai, lyg tas užkampis tikrai jiems vieniems rezervuotas. Tilvikai, oželiai, dudučiai, laukinės antys. Jų būdavo daug. Tačiau visi skendo nesuskaitomuose pempių pulkuose. Kaimai tos vietos nesisavino, tai pempės pasisavino ir sudarinėjo tam tikrą pempišką nuotaiką. Geriausiai tą nuotaiką pajusdavo ir jai pasiduodavo Jonas su Kaziu nuo pat piemenėlių metų.

– Jonai, Gimbutų pusbernis, žinai, tas abuojasai, raupsuotasai kerėbla, jam seniai būtų laikas bernauti, jau parsinešė pilnas kišenes pempių kiaušinių ir ruošias visai šeimynai kepti kiaušinienės. Tik vis dar lašinių neišsidera iš piktos šeimininkės. Duos, kur nedavus – ag ir ji pati valgys. Tai gal ir mūsų sekmadienis jau atėjo? Eiva! – kalbėjo Kazys Jonui ankstyvąjį kovo mėnesio pavasarį.

– Kiaušiniautų? Kaip patvirkę pusberniai? – tyčia paprieštaravo Jonas Kaziui, o širdis ir jam suplakė pavasariu.

– Tai medžiotų, jei ne kiaušiniautų, – papiršo Kazys, o abudu neturėjo jokio šautuvo ir per visą savo amžių jokios paukštės nebuvo nugalabiję, kaip nė vieno jų kiaušinėlio nebuvo paėmę...