Pempynėn jiedu teeidavo pabraidyti. Gerai įtaukuotais batais apsiavę, jiedu, paklusnūs pavasario sukeliamam neramumui, pirmą skaistų sekmadienį, ligi tik sugrįžę iš bažnyčios, išeidavo „kovinėn“ ar „balandinėn“, nelaukdami „gegužinės“. Pasinerdavo pempių būriuosin ir bent dvi valandi prašokinėdavo nuo vieno kimšo ant kito, gardžiai kvatodamies, kai katras nepataikęs iki kelių įsmuko juodan kaip degutas tirštin. Murktelėjusį akin, antras traukė ar betraukdamas labiau klampino. Jau vyriukai ir vyrai taškėsi durpynėje kaip maži vaikai klane ir vėl veikiai džiūvo saulėkaitoje.
Buvo čia jauku ir įdomu kaip tikriems gamtos vaikams. Čia gūžtelė su penkiais kiaušinėliais, čia gūžtelė. Kokie jie gražūs! Gaila, kad nevalia jų pavartyti rankose, nes, nors kvapą ant jų pūstelėtą pajutusios, pempės nebetūptų ant jų ir nebeišperėtų. Vadinas, tais metais nebetektų šeimyninio džiaugsmo išvedžioti vaikučius.
O pempės! Anksčiausia suskridusios ir jau pasisavinusios tą rezervatą, sutikdavo Joną su Kaziu kaip laukinius uostinėtojus, jų kiaušinėlių išėdėjus. Baltai pilki margi didžiuliai paukščiai pakeldavo tikrą karą, kaip turgaus dieną įkaušę mušeikos, čigonėliai ar aistringi žydeliai vertelgos. Imdavo šaukti, kelti didžiausią nerimo triukšmą. Tai tuojau išgirsdavo kaimynai ir tirštais pulkais skubėdavo talkon gelbėtis. Visai neilgai trukus būrių būriai tikrais debesimis šaukė klykė:
– Gyvi gyvi gyvi! – ir puldinėjo visomis kryptimis kaip pustymo metu sniego plakai. Nekviestus nesitikėtus svečius pempės katra sau, o vis kitur viliojo nuo savo lizdelių, lydėjo nuo jų toli didžiausiu įnirtimu, raganišku temperamentu.
– Čia mūsų! Čia mūsų! Eikit sau! Eikit sau! Šalin! Šalin! Nesikiškit, kur ne jūsų! Laukan! Namo! Čia tik mes pilnateisiai piliečiai, iki penkeriopai padidėjusiu pulku išskrisime kur kitur žiemoti...
Ir liūdna būdavo Jonui su Kaziu, kai jos, nė dėkui Lietuvai nepasakiusios, pasirinkdavo kuriam laikui patogesne vietą.
O dabar sūdo diena!
– Manai, jos mūsų bijo? Kur ne! Jos tik iš mūsų tyčiojas ir negražiai pravardžiuojas, kaip nuogos moterys perenėje, iš nežinių, kas ten periasi, įlindus kuriam vyriškam.
– Jos mylis, žaidžia, klastoja, sportuoja. Kitaip rytą, kitaip dieną, kitaip vakarą.
Kažko užkrečiamo buvo tame pempių vikrume, tame maloniai skambančiame jų balse. Pempės lyg gynės, baidės, kerštavo, o jautei, kad jos tikros tavo draugės, jei ne seselės, nieko bloga tau nevelija ir nerengia. Tad Jonas su Kaziu čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo. Kaip nedrįso beginklės pempytės nuskriausti, taip juoba paskui nedrįso nė savo artimo žmogaus skriausti. Pempynėje du draugu per dvidešimt metų nepaliko nė mažiausio nuodėmės pėdsako.
Bet saulė pamažu slenka žemyn, darosi vėsu, net šalta, ir du draugu nenoromis eina sau namo, sočiai prisiviešėję pas pempes.
– Gyvos gyvos, mielos pempelės! Sveikos suskridusios! Duok, Dieve, laimingą rudenį! Čia rami vieta, čia geri žmonės, tai prašom ir kitą pavasarį!
Pempės klausos ir ramios grįžta savo gūžtelėsin. Pempelės tebesuskrenda kas pavasaris. Aiman, tų dviejų vyriokų, kuriuos čia po kelius kartus per sezoną matydavo, dabar nebemato; nebėra kas jas bepakankintų...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Jonas užmuša Kazį? Ar pasakotojas leidžia jį vienareikšmiškai pasmerkti?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas pats jau brandino mintį „pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą“, o Kazys, nežinodamas, ką daryti, buvo pasiryžęs mirti ir nepalikti „džiūgaujančio savo priešininko“, todėl į vežimą įsimetė geležį. Tačiau pakeliui jis pasuka į Pempynę „nesąmoningai“ ir, išgirdęs pempes, viską pamiršta. Jonas pamato pažįstamą Kazio pozą ir geležį, jam blyksteli „Muš...“, ir jis smogia pirmas. Pasakotojas nesušvelnina žiaurumo, bet parodo, kad žudikas veikė iš baimės ir aistros, o abiejų draugų ketinimai buvo tamsūs. Todėl tragedija kyla iš visos aistrų grandinės, nors smogė Jonas.
Rašiniui: Kaltė
2. Kokią reikšmę apysakoje turi Pempynė ir pempių šauksmas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Pempynė yra draugų jaunystės vieta: ten jie braidydavo, juokdavosi ir nedrįsdavo paliesti nė vieno lizdo, todėl „čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo“. Pempių „Gyvi gyvi gyvi!“ tada skambėjo kaip draugiškas pasveikinimas. Kai Jonas bėga pas kunigą ir kai užmuša Kazį, tas pats klyksmas jam virsta velnių balsu. Taip gamta tampa veikėjų sąžinės veidrodžiu: ji nepasikeitė, pasikeitė jie patys. Žmogžudystė įvyksta būtent tyriausioje jų vietoje, todėl kontrastas dar skaudesnis.
Rašiniui: GamtaKaltė
3. Kodėl Jonas Butkys tampa nebyliu? Ką reiškia jo tyla?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Paskutiniai Jono žodžiai buvo ištarti pempėms prie užmušto draugo: „Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.“ Po katorgos jis „Užkando žadą (...) visoms trims dešimtims metų“: elgetauja, į nieką nereaguoja, tyli net prašomas persižegnoti. Tyla tampa bausme, kurią jis pats sau skiria. Tik mirdamas, prie kunigo, jis sušnabžda savo kaltę, ir kunigas jam atleidžia: „Atkentėjai, nabagel, kad ir daug bloga padaręs“. Taip rėmas užsidaro, o kaltės istorija baigiasi atgaila.
Rašiniui: KaltėTikėjimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.