Butkienei vaikelio atkvietimas į šį pasaulį buvo šventas darbas, gal net maldos darbas, nes taip ji daugino Dievo garbintojų. Ji čia dalyvavo didžiausioj šeimyninėj šventėj ir giliausioj gamtos paslapty. Ji tuo momentu buvo gamtos būtinybė, neišmetamas garsas akorde, o ne asmuo, savais tikslais įsibrovęs; įasmenintas tautos ar krikščionybės gaivalas. Butkienė jautė, kad tai reikia pareikšti bent viena išeigine drapana – bent skara, o visa savim vaizduoti slėpinį.

– Jau vedas... – paslaptingai kugždėjos kaimynai, pro savo langus sekdami, kaip pirma sparčiai žingsniuoja dėdė, šiuo kartu paknapsėdamas, nors šiaip jau buvo tvirtų kojų.

Jis nuleidęs galvą, jis akim pačią žemę aria, vis dėlto nebepamato nelygumų ir knapteli. Toj valandoj jam niekas neberūpi be tos, kuri bendrą užgaidą pati viena atkenčia ir skausmuose rangos. Vyriškus dėdės jausmus kaimynai gerai supranta; širdžia, jei ne žodžiais, velija, kad Dievas duotų laimingai, ir rimsta, matydami pačią Dėdienę paskui sekant.

– Nieko, nieko, bus gerai... – kartojo jos pačios žodžius, kurie dar nė karto nebuvo apvylę.

Paskui kvieslį seka trumpa drūta figūrėlė, skara apsigaubusi visą galvą, visą veidą, visas akis, kad net dyvai buvo iš šalies žiūrint, kaip ji bematys po savim taką. Slėpės nuo smalsuolių, o šie kaip tik ant to pažino jos kelio galą. Po skara ant krūtinės kietai sukryžiuotose rankose slėpė, lyg kokia suokalbininkė priešui diciną į širdį įsmeigti, savo vyro skustuvėlį. Gatve ėjo įasmeninta paslaptis – paslapties sutiktų; to, ko dar nebuvo, o žadas būti, kas dar nežinomas, su daugeliu galimybių. Butkienė, visados atvira, šiuo kartu sveika tautiška ominė stilizavos taip, kaip to reikalavo gamta ir šeimos šventė.

Butkienė buvo išmuštrinus ir kaimą kaip savo namiegus. Pati ant savo galvos ir pečių turėdama ūkį, seniau ir savus mažus vaikus, ir šeimyną, Butkienė negalėdavo daug trukti nuošaliai, ilgai gaišti su ligoniais. Nėščias ji laiku primokydavo, kaip reikia laikytis ir kaip sutikti suspaudimo dieną. Tai, Dėdienės belaukiant, visur būdavo jau patiekta pašildyto vandens ir net jai pačiai vaišių: pašildyto alaus su grietine uzboniukas ir dideliu kaupu sviesto prikrautas spotkelis; vaiko tėvo kišenėje penki auksinai variokais, o vaiko motinos pagalvy stikluotas servetinis rankšluostis, ilgi moteriški stuomens, o kartais net graži staltiesė. Sulig turto. Vieną vienatinį kartą nupraususi mažutį rėksnelį, suvysčiusi jį ir dideliu pasitikėjimu Dievo Apvaizda peržegnojusi, Dėdienė trumpai vaišinosi gale stalo, linksmai tarškėdama, ir, tarusi pagarbintą, grįžo namo prie savo užsiėmimų.

Grįžo jau kitoki, atviru kaip visados veidu, ant kairės persisvėrusi gražiai suklostytą, dabar nebereikalingą ritualinę skarą. Dabar jau viskas aišku, gaubstytis nebėra ko. Belieka kai kam džiaugtis, girtis ir kaimynai kviestis į krikštynų šventę. Nieko bloga nepadariusi, Butkienė grįžo rami, drąsi, patenkinta. Kaimynai ir tą jos simboliką suprato ir kalbėjos:

– Jau! Gerą turi ranką, Dieve duok jai sveikatos ir ilgą amžių...

Gerą turėjo ranką, tai tiesa, bet ir apsileidusi nebuvo. Jos chirurginis instrumentas sidabru žvilgėjo, visados sausai iššluostytas, nesurūdijęs, ne duonos trupiniais aplipusi gelažė. Kaip pirmą kartą įsidrąsinusi eiti pribuvėja sukliudė savo vyro skustuvą, taip jo ir nebeatidavė; gražiai susivyniojo į baltą popierių ir pasidėjo kuparan.

– Nusipirk kitą. Šis nebe barzdai skustis, – tarė griežtai, ir Butkys nė nemėgino prieštarauti; pabuvo pabuvo apžėlęs ir nusipirko.

Taip nesudėtingai Butkienė likviduodavo tokį sudėtingą gimdymo procesą.

Moteris slaugyti Butkienė pradėjo iš geros širdies; verslą iš to darytis ji nebuvo reikalinga. Vis dėlto bobutystės ir jai pačiai nebuvo į bloga. Ji uždirbdavo mergai algą ir visai savo šeimai geros dangos. Jos skryniose buvo tiek prisiūta baltinių, kad per visą šaltimetį nereikėjo žlugtas žlugti ir po ekertes teliūskuotis. Ir niekas nebuvo matęs bent kurį Butkių namiškį vaikščiojant kiaurą ar sulopytą. Šeimininkui bereikėjo bernui alga sudaryti ir karaliui „morcava bei sentebrava“, atseit, išperkamieji žemės mokesčiai.

Brangus, visokeriopai sveikas Butkių šeimos narys buvo ta jų šeimininkė ir namie. It darbo triūso bitelė ji nuolat zujo ir savo avilin nešė tai šviesaus vaško, tai saldaus medučio, visados gerai nusiteikusi, maloniai zvembsėdama, būtinas balsas ramaus, patenkinto gyvenimo akorde.

Savo namams ir kaimui Dėdienė buvo pilna rimtų nuopelnų; namie tad jos klausyta kaip tikro bitino, o kaime gerbta kaip tikras viršila. Klystume tačiau, jei manytume, kad vien tik už tuos nuopelnus, šaltuoju, galvotiniu sumetimu. Santykius su žmonėmis ji pati betarpiškai sudarydavo, visai nesistengdama, kad būtų geri: kaip saulė, kai skaisčiai šviečia, kaip sodas, kai gegužės mėnesy žydi ir kvepia, kaip dar kvapesnė jauna graži moteriška, kai visus vyriškus traukia ratu aplink ją būti. Tai visai kitas gaivalas; jis ne galvotinis; jį tegali jausti, ir juo mieliau, juo mažiau galvoji apie jo kiltį.

Butkienė buvo jau šešių dešimtų metų, o jos moteriškumas tebeveikė kitus. Ji tebebuvo – meili. Vargu bau kurioje kitoje kalboje yra tiek gražus, tiek gilios prasmės žodis, kaip lietuvių – „meilus“. Meilumas lygina ir padengia viską.