Velykinė nuodėmė

71 psl.

KAZIMIERAS IR ANELJA, NESUDARĘ GAMTIŠKAI SUSISKYRUSIO DVEJETO, ABUDU KANKINOSI LYG TANTALAI, IKI KAKLO BŪDAMI RAŠKAŽIŲ STATINĖJE, O NEGALĖDAMI JUOSE PASKĘSTI: KURI TEN NEREGIMA RANKA SLANKINO JUOS ŽEMYN, LIGI TIK PAKETINUS JŲ PASISEMTI. Ir tam nesimatė jokios išeities, jokio galo, kol priešpriešiais Butkių kieme šmišinės – Jonas. Bet galas turės būti.

Ir tapo Šnervų namuose trošku. Pamažu pamažu vėl jis ištuštėjo, nes Anelja dabar nieko meiliai nebesutikdavo. Užsinešusios rungtynės su Puzionių Dėdiene vėl nutrūko, nesudariusios Puzionims naujo vidurkio.

Nebesugrįžo tas vidurkis ir Butkiuosin, paniurus Jonui, paniurus ir Dėdienei. Kai anoje pusėje gatvės klėties angoje klupinėjo kaltininkės šešėlis, šiopus gatvės, taip pat klėties angoje, ilgai ilgai meldės, liūdnai ašarodama, viena iš daugelio Monikų – Apolonija Butkienė, vaduodama iš velnio pinklių savo Augustiną – Joną.

Ant abiejų kiemų dangus apsiniaukė, džiaugsmo ir linksmumo saulutė nebešvietė; sutirštėjo oras, lyg deguonies plaučiams pritrūko. Kaip prieš didelę audrą.

Praėjo visa gavėnia. Artinos vėlyvos Velykos. Balandžio mėnuo dar nesprogdino pumpurų, bet viskas tam jau buvo paruošta. Reomiūras atakaitoje ėmė kartais rodyti 20°, naktį vėl nukrisdamas iki –1°. Balose seniai jau klykė pempės; ore vieversiai aistringai trynė savo giesmelę, lyg skubėdami atitrinti už sugaištą žiemos laiką. Vyrai smarkiai arė vasarojui, kai ką jau sėjo. Moterys neatsidžiaugė pulkais žąsiukų, kai gaudė juos į anderę, o žąsinai, nors baisiai šnypšdami, nieko joms nedarė. Numanė galgonai, jog tai ne priešai. Velykinę atlikus, visų nuotaika buvo kuo puikiausia. Net Šnervose ir Butkiuose juoda nuotaika papilkėjo.

72 psl.

Kazienė svogūnų laiškais apvirino gerą puodą kiaušinių, apvirino didžiulį kumpį, šventiškai apsišvarino, o buvo gerokai apsileidusi ir mažiau matomi pašalėliai seniai šaukės jos pašluostės. Išėmus antruosius langus, tiek daug skaistumo įsiveržė vidun, jog įėjęs gavai net apsidairyti, begu tik savo gryčion pataikei. Visiems kraujas virė pavasariškai. Net sulysęs ir pajuodęs iš gavėnios bado ar iš sielvarto – niekas tuo nesidomėjo – Kazimiero veidas prašvito.

Šventąjį Didįjį Šeštadienį nebebuvo kam palikti namie – visi iškurnėjo iš vakaro bažnyčioje prie Viešpaties Grabo budėtų ir anksti, vos vos saulutei tekant, Jėzaus Kristaus prikeltų. Namie bepaliko Kazimierai. Šeimininkas, anksti kėlęs, turėjo didžiaisiais ratais nuvažiuoti visų parvežtų. Taip jau aname Lietuvos šone buvo pagerbiama šeimyna. Šeimininkė gi turėjo laukti parvažiuojant atsišutinus saldaus pieno uzboną ir gatavai pasidėjus stalan gerų valgių per septynias savaites sausų sausiausiai išpasninkavusiems.

73 psl.

Puzionys nuo mažiausio iki seniausio per visą gavėnią nebūdavo matę nei kruopelės, nei lašelio uždaralo. Skurdo, net gyvaplaukiais apželdami, užtat ir Velykų rytas jiems buvo begalinės reikšmės, tiesiog kūniško, ne tik dvasiško džiaugsmo, o Kristaus prisikėlimas tikrai pasikartojąs faktas, ne kokia mistiška apeiga. Antai Viešpats nukankintas guli grabe palaidotas; bet auštant šoks savo galybe iš mirties guolio ir triskart apsuks aplink bažnyčią. Tūkstantinė minia džiaugsis Jo džiaugsmu, triumfuos Jo triumfu ir ašarodami šauks: „Linksma diena mums prašvito, visi laukėm džiaugsmo šito...“ Alleluja! Brostvininkai tarškins ir tilindžiuos visais savo ženklais ir liatarniomis, gaus visi varpai, iš varpinės plieks kanonada, lyg švedams miestelį apgulus. Virpės visas oras, virpins nemiegojusių nervus, o gyvas tikėjimas veržte verš džiaugsmo ašaras, kad Kristus, nugalėjęs nuodėmę, nugalėjo ir pačią mirtį.

Velykos ne vieniems lietuviams, bet ir slavams „velikdienj“. Bene bus tai tas vienas per visus metus rytas, kada žmonės esti tikrai švarūs, pamiršę visa žemiška.

Butkienė, taip pat visa ko paruošusi iš vakaro, su visa šeimyna pėsčia išėjo budėti, o Jonas rytą turėjo gruodu atatarkšti jų paimtų. Pieno atsivirinti buvo kelių minučių darbas, tai nė laukėjos nepaliko.

Vakaras. Viskas nutilo. Kapai, ne kaimas. Nė šunio gyvo. Kerpa pavasarinė nakties šalna. Vos aušrelei pabrėškus, kone vienu metu ištarškėjo viso kaimo vežimai šeimynų parvežtų. Pasileido ir Kazimieras Šnerva. Išvažiuodamas matė ir Jono Butkio kieme visai pakinkytą arklį, tik važiuok.

74 psl.

Jonas paliko paskutinis. Tai nieko – buvo dar anksti, o arklys geras, greitas. Puzionys vis visa valanda paankstina. Tik ne dėl to neišvažiavo su kitais; net pirmuoju kaip visados: jis, visą naktį nemigu prasikankinęs, buvo apsiblausęs, nerangus ir tingiai įsižiūrėjo į Šnervas. Kaip tik tuo laiku savo trobos angoje pasirodė Kazimierienė nebažnytiškai apsitaisiusi. Vadinas, jai šiemet teko pabūti namie... Jonas stulpu įsibedė vietoje ir nebepajėgė nė piršto pajudinti.

Pirmą kartą po daugelio mėnesių Jonas neišlaikė savo pasižadėjimo seneliui Norkui nė nežvilgterėti į tą pusę, kur – ji. Ir kai sykį įsibedė, nė akių nebeatitraukė, nes ir Anelja savo spryske pavirto Lotiene, ir taip pat nebeatplėšė savo akių nuo Jono. Aiškiai matės, kaip ji stovi visai be sąmonės, o prasiplėtusios akys reiškė pasiilgimą. Ne tą pasiilgimą, kurs pats puola, ieško; bet tą, kurs, savaime susidaręs žmoguje, veikia kitus, traukdamas int sau, o tam atsispirti nėra galima. Gal tai ir yra „velnio galybė“ – visa tai, kas temdo išmintį ir šviesą, naikina laisvą valią ir verčia kito instinktui pasiduoti.

Jonas iš tolo matė tokias Aneljos akis. Jam pasirodė didelės, kaip „spotkelio dugnai“; juodavo iš tolo, o jose blizgėjo mainės, virte virė; tai jos vyziai pajuodavusiuose kankinimosi laiku paakiuose.

75 psl.

Kaip rainis šoko Jonas per gatvę. Akimirka – ir abudu buvo namelyje, kietai apsikabinę, lyg amžinai nebeišskiriamu glėbiu. Tai ir yra, kas du sudaro – viena. Bučiavosi mielavosi užtrokšdami, kvapo neatgaudami, viens antru neatsidžiaugdami, lyg jiedu būtų buvę viens antram pražuvę, o štai ir vėl susirado. Kiek atstumdami viens kitą, žiūrėjos į veidus, į akis, patikrinėjo, argi jie tie patys, ir vėl bučiavos, lyg pradžiugę, kad tikrai tie patys. Pats nežinodamas ką bedarąs, Jonas nešiojos Anelją savo glėbyje kaip mažą vaiką tai po priemenę, tai po gryčią, lyg neturėdamas kur padėti, ir jam rodės, dabar Anelja – tai jo paties asmens auglys, didžiulė iš jo kūno išaugusi pentis, jei ir beatplėšiama, tai kirvio penčių, paliekant didelę, atvirą žaizdą. Bet tokios galybės, kuri juodu perskirtų, rodės, nė būti nėra; o jei ir būtų, tai perskirtų tik atėmusi gyvybę.

Anelja buvo pusalpė, Jonas beprotis. Tai be jokios nuovokos, be jokios sąmonės skendo gerume, kokio nei vienas, nei antras per visą savo amžių nebuvo patyrę. Šėlo, bepročiavo meilės ciklono pagauti, visai nebenumanydami laiko. O kai visa tai pasibaigė tuo, kuo visados baigiasi, tylų rytą, tik ėmus saulei tekėti, tolumoje sugaudė puikūs parapijos varpai tokiais tenorais ir baritonais, lyg choras angelų būtų pragydęs. O šūvių garsai lyg iš po žemių vos vos barbeno stiklus.

– Dievulėliau, pats Prisikėlimas! Ką mes padarėm, ką mes padarėm – Kristui pagerbti!!! – sukliko visu balsu pirmoji atsipeikėdama Šnervienė ir puolė rankas laužydama į kluoną.

76 psl.

Pirma aiški jos mintis buvo – pasikarti klojime ant virvės. Pribėgo – užrakintas... Puolė daržinėn – čia virvės nebuvo. O tuo tarpu nebeteko visų savo jėgų; nervų įtempimas atslūgo ir kažin kur nugramzdo. Anelja atsitūpė ant savo kojų ir visu savo liemeniu pakniubo priekin, atsiremdama abiem rankom, lyg širdžiai supykus. Padėtis per nepatogi, bet moteriškė nebepasitaisė. Taip ir liko be jėgos, be nuovokos.

– Per patį Prisikėlimą... Per patį Prisikėlimą... – pragargaliavo užkimusiu, dusliu balsu ir Jonas; ne Jonas, tik kažkas iš Jono.

Jonas šoko savo kieman, kur tebestovėjo arklys pakinkytas, ir, nė vadžių nepaimdamas, vos vežiman įvirtęs, grikštelėjo dantim ir neregėtu smarkumu pylė baikščiam savo gyvuliui botagu per nugarą. Išgąsdintas arklys tik pasispyrė ir perkūnu ištarškino Joną iš savo kiemo nežinoma kryptim, tik ne į miestelį, kur ėjo pamaldos.

Skausmui nuo botago mąžtant, arklys vis lėtino zovadą ir ėmė risčiuoti; bet, gavęs dar žiauresnį smūgį, ėmė nešti Joną kaip pablūdęs, o Jonui matės – tai velniai jį pagrobę perkūno greitumu bogina pragaran, tik belaukti, kada praeis tie keletas akimirksnių kelionės. Ir Jonas, bejėgis į dugną sudribęs, laukė ir nieko nebenumanė.

O arklys, visas putotas ir vieko pristigęs, galva įsidūrė į šventorėlio zomatą, palei kurį buvo kartis arkliams rišti. Tai buvo kunigo Norkaus bažnytėlė. Vadinas, aplenkė dešimtį kilometrų aplink slėnį.

77 psl.

Ir čia jau būta po visam. Rinkelėje besimatė vienos arklių liekanos; žmonių, kaip galvon muštų, iškurnėta atsigavėtų. Dabar tik Jonas atsipeikėjo, pažino vietą ir visa visa atsiminė. Atsiminė ir paskutiniuosius praktiko kunigo žodžius, kas bus, jei netesės pasiryžimo. Netesėjimo pasėkos jam pasirodė tiek milžiniškos, jog joms panaikinti nebėra jokių priemonių. Tai ir int kunigą pulti šiuo žygiu jam nebebuvo jokio noro. Jau buvo vis tiek pat. Mena bebuvo aišku, jog namo grįžti jam nebėra ko: vis tiek jau bus ten viską patyrę ir jį nuteisę. Kurgi akis bedėsi prieš draugą, prieš motiną, prieš visą kaimą.

– Naa! – paragino savo arklį, kad toliau vežtų vis tolyn tolyn nuo Puzionių, pačian galan pasaulio.

Bet arklio neberagino. Norėjo – bėgo, nenorėjo – žingsniavo; bet tik krutėtų, nesustotų. Jonas nenumanė laiko, o diena baigės, saulė sėdos, temo tamsiai, kaip jaunu mėnesiu. Sutemus nieko aplink nebepažino, bet

nieku ir nesidomėjo. Galvą bepakėlė, kai arklys kažin kur įvažiavo ir sustojęs patenkintas paprunkštė. Protingo gyvulio, apsukus keletą mylių, pareita namo.

Kazimieras Šnerva pirmasis parskrido namo tuoj po Prisikėlimo, ligi tik apėjęs aplink bažnyčią, nerimo, ne šventiško džiaugsmo atvarytas. Beeinant procesijoje, kai varpų ir saliutų suvirpintas sugraudintas savo papratimu iš mažens kalbėjo septynius poterius, kad šiemet jo gyvybė neįkristų ar kitokių netikėtų priepuolių neatsitiktų, ūmai jam širdis ėmė ir sustojo plakusi. Tai buvo tikras ženklas, kad kas bloga atsitiko: namai užsidegė ar kas tolygu. Nusigando ir, vos vos besulaukęs galo procesijos, šoko vežiman ir pilna risčia parlėkė. Palikęs arklį, įbėgo vidun – nieko. Gryčia šalta, krosnis nekūrenta, jokių pėdsakų, kad čia buvo ruoštasi. Aneljos niekur nebuvo, nei seklyčioje, nei kamaroje, nei klėtyje.

78 psl.

“Pabėgo su Jonu...“ – smilktelėjo jam įtarimas, nes ir Jono bažnyčioje jis nematė.

“Galą sau pasidarė...“ – buvo antra mintis.

Jis tekinas nubidzeno kluonan. Pačiame take jau iš tolo pamatė kažin kokią krūvelę, kurios pirmiau ten nebuvo. Prieina, ogi tai Anelja tokioje pat padėtyje, kaip matėme.

– Aneliut dūšyt! O kas gi čia tau dabar ištiko? Susirgai, nabagėle, ar ką... – ėmė kalbėti lipšnius, meilius žodžius, kaip susirūpinusi savo vaiko sunegalavimu motina, pasiimdamas ją ant rankų bejėgę ir nešdamas gryčion. Tik dabar Anelja atsimerkė ir su nuovoka pasižiūrėjo int vyrą, kurio veide reiškėsi tai, ko ji pirma nebuvo supratusi – begalinė jo meilė, susirūpinimas ir užuojauta. Tai ją nepasakomai sugraudino. Ji viena ranka apkabino jį už kaklo ir, prisispaudusi burną prie burnos, ėmė desperatiškai kukčioti, net konvulsiškai verkti.

– Kas tave, mažulyte, nuskriaudė? Sakyk!

– Vyreli mano, Dievulio duotasai... Per patį Prisikėlimą... kada varpai gaudė... aš su Jonu...

Buvo aišku. Kazimieras išbalo kaip negyvėlis, paskui ūmai trenkė jam kraujas galvon; jis visas paraudo, lyg ką per sunkų keldamas. Paguldė Anelją, rūpestingai apklostė ir, nieko daugiau nebesakęs, išėjo pro duris. Nuėjo tarpuklėtin, pavartė skrynutėje senus gelžgalius, išsirinko vieną pakabesnį, pamėgino jį ir rankoje nešinas išėjo int Butkius, pasiryžęs užmušti Joną.

Nuėjo – irgi niekur nieko, net paklaiko. Nei Jono, nei Dėdienės, nei kurios tarnaitės. Vadinas, dar neparvažiavo.

– Nu palauk, mielas „draugai“: aš tau atsimokėsiu už visą gerą, kaip tu man už prisirišimą per visą amžių.

79 psl.

Ir ėmė laukti, nieko burnon neimdamas. Vaikščiojo po kiemą kaip rainys narve ir vis dairės į santvarą. Sugrįžo visi kone tuo metu, kaip ir išvažiavo. O Butkių vis nebuvo. Kas gi čia gali būti? Praėjo gera valanda. Dabar tik išvydo Dėdienę beatknapsint su savo ir jo šeimyna. Vadinas, Jono nė nebūta jų parvežtų. Neiškentė ir, paėjėjęs sutiktų, prakalbino:

– O kurgi Jonas?

– Tiek ir aš jo težinau... – atsakė Dėdienė, visa nusigandusi ir nustebusi. – Turėjo gi atvažiuoti mūsų paimtų...

Butkienė apėjo namus: nei Jono, nei arklio. Vadinas, išvažiavo. Bet kur? Butkienei piga buvo iš Kazimiero veido atspėti, kad čia jam kas bloga padaryta, ir dar labiau nusigando.

Tarnaitė ėmėsi pieno virinti, atnešė mėsos. Dėdienė vos siurbtelėjusi išėjo kieman. Čia tebebuvo aiškios vėžos, išvažiuota iš kiemo, bet pasukta kitan šonan. Sugrįžo seklyčion ir atsiklaupė prieš Dievo Munką, užlaužė rankas ir prašnabždėjo:

– Prisikėlusis Jėzau, gelbėk mano vaikelį...

Ilgai klūpėjo, ilgai palangėje sėdėjo, vis žiūrėdama pro stiklą. Ir kai sutemo ir visi sugulė, ji ten pat paliko kaip statula, belaukdama paklydusio savo sūnaus. Oi ilga ilga buvo vargšei ta dienelė... Ilgesnė už tris pergyventus amžius. Galėjo stiklas prakiurti bežiūrint pro jį... Sulaukė... Kalbos nebuvo – ir be to abiem buvo aišku.

Kazimieras Jono parvažiuojant nesulaukė ar nepamatė, tai šiuo kartu jis užmušti neteko, bet pasiryžimas paliko. Jis gi buvo jau vyras, o vyro amžiaus vyriausias savumas – kerštas, kaip jaunuolio – goslybė.

80 psl.

Pergyventa audringa diena Jono nepataisė ar labai trumpam tepataisė. Sugrįžo jam pusiausvyra; į kraštą pasaulio dabar jo nė varu nebebūtumei išvaręs – dabar jam nebebaisu buvo nei motina, nei kaimo kalbos, nei pats Kazimieras. Jam gera buvo būti netoliese „jos“, o kas iš to bus, tai jau vis tiek pat. Juk paskutinis galas – pragaras, velniui atiduota dūšia.

Jonas dabar vargo daugiau, negu kunigo klausydamas. Kai patyrė Anelją jau pakilus iš patalo, jau persirgus nervų karštine, jį paėmė toks pasiilgimas, toks noras vėl sueiti, vėl džiaugtis, mieluotis, jog apie nieką daugiau nebegalėjo galvoti. Ilgėjos vargo, sviro anon pusėn, ir velnias talkininkas vis trumpiau jo stvėrės, kol įkvėpė jam tvirtą pasiryžimą – pašalinti kliūtį, Aneljos vyrą, ir pasiimti ją sau. Pasiklausti, ką ant tatai pasakytų pati Anelja, jam neparėjo galvon; jis nebuvo tiek plonų jausmų, kaip ji, kuri, sykį pasidavus savo silpnybei, gali to nebepakartoti. Toks ten jos buvo pritarimas, jog kitaip, rodės, nė nebegali būti. Kaip įvykins savo pasiryžimą, Jonas dar nesumetė, bet galvoti vis dažniau, kas dieną ėmė galvoti.

Katastrofą pagreitino pats Kazimieras. Su sergančia Anelja jis apie įvykį nekalbėjo nieko. Bet kai atguldavo, jį imdavo pilti prakaitas, pamanius, kaipgi dabar reiks gyventi? Aneljai jis tą silpnybę atleido, kaip ir pirmiau. Tik

kur laidas, kad jos širdies ir paskui neterš meilužis? Nėra ir negali būti laido. Tai nebėra nė jam gyvenimo. Jis gauna pasišalinti iš šio gyvenimo, bet nepalikti nė džiūgaujančio savo priešininko Jono.

Kurią turgaus dieną Kazimieras pasikinkė arklį važiuoti ir, pataikęs, kada Jonas ėjo per savo kiemą, pasitiko jį pasiūlijimu:

– Jonai, važiuokime pasiderėtų, kaip čia mums dabar teks verstis. Taip, kaip dabar pasidarė, gyventi nebėra galima.

81 psl.

Jonas matė iš Kazimiero veido visa tai geruoju nepasibaigsiant, ir jį nukratė šiurpas. Tačiau ir pradžiugino: netikėtai atėjo proga šiaip ar taip pašalinti kliūtis; tai, ko pats nesugebėjo sugalvoti. Tad nieko nesakęs greit apsivilko žiponėliu ir įsisėdo pas Kazį.

Pervažiavus savo laukus, turgun reikėjo pasisukti palei slėnį kriaušiu, aukštumomis, bet Kazimieras arklį pabaidė skersai vieškelio, žemyn slėnin, Pempynėn.

Ta Puzionių Pempynė turėjo nemaža reikšmės abiejų draugų jaunikaičių gyvenime. Tai ir jai Puzionių kronikoje tebūnie vietos.

Puzionyse buvo sakoma: artojai su savo dirvonais kaip pempės su savo balynais – viena. Gamta juos tejungia ir teskiria, vargina ir džiugina. Tai buvo teisinga, kol nebuvo „politikos“; su ja pasidarė blogiau gyventi. Jonas su Kaziu tebebuvo gamtos vaikai: jei vargo, tai laukuose; jei džiaugės, tai Pempynėje.

Buvo keleto kilometrų slėnys, kur iš visų apylinkių sutekėjo vanduo ir mažu upokšniu skubinos didesnėn upėn. Bet kol pasieks upokšnį, gausiai drėkino dideli plotą. Telkšojo balos. Augo stambios viksvos, šiukštai, daugybė kažkokių nei žmonėms, nei gyvuliams nenaudžių riebių augalų. Paskesnieji gramzdino pirmesniuosius, klojo storą durpyną. Čia kyšojo apspardyti kemsai, čia blizgėjo akivarai ar tik mažos akelės. Ateičiai turtas – kuras, dabarčiai – niekai. Nei paarsi, nei paganysi. Meta – tik gervėms perėtis, nors jos čia nestojo.

82 psl.

Nejaukų balyną gražiai dabino ir jaukino pakilesnėje vietoje sužėlęs lapuočių miškelis, įvairus, vešlus ir linksmas. Beržynai, alksnynai, riešutynai. Seniau, sako, ir liepynų buvę, tik ožkos juos išgraužusios ik vienai liepelei. Tačiau puzionys ir tą gražvietę teatsimindavo žiemą, kuro pritrūkę, ir vasarą, arkliams ganiavos pristigę. Pavasarį ir vasarą čia buvo tikra dykynė. Nė laukiniai per balas nebrido. Terimo tie vieni balų paukščiai, lyg tas užkampis tikrai jiems vieniems rezervuotas. Tilvikai, oželiai, dudučiai, laukinės antys. Jų būdavo daug. Tačiau visi skendo nesuskaitomuose pempių pulkuose. Kaimai tos vietos nesisavino, tai pempės pasisavino ir sudarinėjo tam tikrą pempišką nuotaiką. Geriausiai tą nuotaiką pajusdavo ir jai pasiduodavo Jonas su Kaziu nuo pat piemenėlių metų.

– Jonai, Gimbutų pusbernis, žinai, tas abuojasai, raupsuotasai kerėbla, jam seniai būtų laikas bernauti, jau parsinešė pilnas kišenes pempių kiaušinių ir ruošias visai šeimynai kepti kiaušinienės. Tik vis dar lašinių neišsidera iš piktos šeimininkės. Duos, kur nedavus – ag ir ji pati valgys. Tai gal ir mūsų sekmadienis jau atėjo? Eiva! – kalbėjo Kazys Jonui ankstyvąjį kovo mėnesio pavasarį.

– Kiaušiniautų? Kaip patvirkę pusberniai? – tyčia paprieštaravo Jonas Kaziui, o širdis ir jam suplakė pavasariu.

– Tai medžiotų, jei ne kiaušiniautų, – papiršo Kazys, o abudu neturėjo jokio šautuvo ir per visą savo amžių jokios paukštės nebuvo nugalabiję, kaip nė vieno jų kiaušinėlio nebuvo paėmę...

83 psl.

Pempynėn jiedu teeidavo pabraidyti. Gerai įtaukuotais batais apsiavę, jiedu, paklusnūs pavasario sukeliamam neramumui, pirmą skaistų sekmadienį, ligi tik sugrįžę iš bažnyčios, išeidavo „kovinėn“ ar „balandinėn“, nelaukdami „gegužinės“. Pasinerdavo pempių būriuosin ir bent dvi valandi prašokinėdavo nuo vieno kimšo ant kito, gardžiai kvatodamies, kai katras nepataikęs iki kelių įsmuko juodan kaip degutas tirštin. Murktelėjusį akin, antras traukė ar betraukdamas labiau klampino. Jau vyriukai ir vyrai taškėsi durpynėje kaip maži vaikai klane ir vėl veikiai džiūvo saulėkaitoje.

Buvo čia jauku ir įdomu kaip tikriems gamtos vaikams. Čia gūžtelė su penkiais kiaušinėliais, čia gūžtelė. Kokie jie gražūs! Gaila, kad nevalia jų pavartyti rankose, nes, nors kvapą ant jų pūstelėtą pajutusios, pempės nebetūptų ant jų ir nebeišperėtų. Vadinas, tais metais nebetektų šeimyninio džiaugsmo išvedžioti vaikučius.

O pempės! Anksčiausia suskridusios ir jau pasisavinusios tą rezervatą, sutikdavo Joną su Kaziu kaip laukinius uostinėtojus, jų kiaušinėlių išėdėjus. Baltai pilki margi didžiuliai paukščiai pakeldavo tikrą karą, kaip turgaus dieną įkaušę mušeikos, čigonėliai ar aistringi žydeliai vertelgos. Imdavo šaukti, kelti didžiausią nerimo triukšmą. Tai tuojau išgirsdavo kaimynai ir tirštais pulkais skubėdavo talkon gelbėtis. Visai neilgai trukus būrių būriai tikrais debesimis šaukė klykė:

– Gyvi gyvi gyvi! – ir puldinėjo visomis kryptimis kaip pustymo metu sniego plakai. Nekviestus nesitikėtus svečius pempės katra sau, o vis kitur viliojo nuo savo lizdelių, lydėjo nuo jų toli didžiausiu įnirtimu, raganišku temperamentu.

84 psl.

– Čia mūsų! Čia mūsų! Eikit sau! Eikit sau! Šalin! Šalin! Nesikiškit, kur ne jūsų! Laukan! Namo! Čia tik mes pilnateisiai piliečiai, iki penkeriopai padidėjusiu pulku išskrisime kur kitur žiemoti...

Ir liūdna būdavo Jonui su Kaziu, kai jos, nė dėkui Lietuvai nepasakiusios, pasirinkdavo kuriam laikui patogesne vietą.

O dabar sūdo diena!

– Manai, jos mūsų bijo? Kur ne! Jos tik iš mūsų tyčiojas ir negražiai pravardžiuojas, kaip nuogos moterys perenėje, iš nežinių, kas ten periasi, įlindus kuriam vyriškam.

– Jos mylis, žaidžia, klastoja, sportuoja. Kitaip rytą, kitaip dieną, kitaip vakarą.

Kažko užkrečiamo buvo tame pempių vikrume, tame maloniai skambančiame jų balse. Pempės lyg gynės, baidės, kerštavo, o jautei, kad jos tikros tavo draugės, jei ne seselės, nieko bloga tau nevelija ir nerengia. Tad Jonas su Kaziu čia tikrai auklėjos, gerėjo, žmoniškėjo. Kaip nedrįso beginklės pempytės nuskriausti, taip juoba paskui nedrįso nė savo artimo žmogaus skriausti. Pempynėje du draugu per dvidešimt metų nepaliko nė mažiausio nuodėmės pėdsako.

Bet saulė pamažu slenka žemyn, darosi vėsu, net šalta, ir du draugu nenoromis eina sau namo, sočiai prisiviešėję pas pempes.

– Gyvos gyvos, mielos pempelės! Sveikos suskridusios! Duok, Dieve, laimingą rudenį! Čia rami vieta, čia geri žmonės, tai prašom ir kitą pavasarį!

Pempės klausos ir ramios grįžta savo gūžtelėsin. Pempelės tebesuskrenda kas pavasaris. Aiman, tų dviejų vyriokų, kuriuos čia po kelius kartus per sezoną matydavo, dabar nebemato; nebėra kas jas bepakankintų...

85 psl.

Kuriuo instinktu Kazys savo arklį paleido į tą mieląją Pempynę? Nejaugi nusidėti? Manau, ne. Jam iš pasąmonės galėjo smilktelėti ne tokia baisi išeitis, kaip buvo pirmiau sumetęs. Gal stipriai taikioje Pempynės nuotaikoje manė rasiąs kitokią išeitį? Mena aišku: Kazys Pempynėn pasileido nesąmoningai.

Arklys atsargiai leidos nuo stataus kriaušiaus. Kazimieras, koją iš ratų iškėlęs kaip iššokti, vėl panarino galvą, palinko visu liemeniu priekin, lyg įsižiūrėjęs gelžį, kurią išvažiuodamas buvo įsimetęs į vežimėlį; ne apie jos pakabumą mušti jis dabar galvojo: ūmai išgirdęs pempių koncertą, visa pamiršo ir paskendo jų garsuose.

Jonas, pirma gelžies nepasergėjęs, ėmė vėl nervintis Kazio poza, kurią jau tretįkart pamato: dukart matė piršlėms važiuojant, ir vis nemoka išsiaiškinti jos tikslumo. Lyg šis menkas dalykas sudrumstė jam visą vidų ir iššaukė neregėtą pyktį, kam Kazys buvo pradžia ir galas visų jo kančių. Dabar tik jam paaiškėjo Kazį neva tiksliai įsižiūrėjusį gelžį ir lyg jau jos besiekiantį. Jonui žaibu blikstelėjo sumetimas: „Muš...“

Tad, nieko nelaukdamas, pats kaptelėjo gelžį. Kazys nesuskubo nė išsitiesti, kaip Jonas iš viso jauno vyriško vieko pylė jam su ta gelžim per pakaušį. Pakako. Ištiško kraujai ir smegenys. Jonas krauju gerte pasigėrė, ir sadistiškai gėrėdamasis:

– Še tau, še tau, še tau... – skalbė nebegyvam draugui galvą tol, kol, nervų atakai pasibaigus, pati ranka nulėpo.

Tik dabar išvydo ką padaręs. Pasižiūrėjo, pasižiūrėjo, kuo jis pavertė draugą, ir jį paėmė nepasakomas pasibjaurėjimas savo darbu. Jis ėmė iš visos krūtinės rėkti kaip jautis, užuodęs kraują; draskyti nuo savęs sukruvintus drabužius, rautis nuo galvos plaukus ir bėgti bėgti nuo tos vietos į balyną, į miškelį. Netol tebepabėgėjęs, koja užkliuvo už kimšo ir kniūpsčias parvirto.

86 psl.

Vėl apniko jį pempės. Rėkė šaukė, pykavo, kone palytėdamos jo savo sparnais:

– Gyvi gyvi gyvi!!!

Na, dabar tai jau tikri velniai jį sveikina. Jonas ūmai nurimo ir blaiviai atsakė:

– Gyvi gyvi... Sveiki gyvi... Nugalėjote, tai nors nesityčiokite... Vedatės, tai eime pragare pasislėptų, nes čia, žemėj, nuo nieko nebepasislėpsi.

Tai buvo paskutinieji Jono Butkio, puzionies, žodžiai, ištarti šiam pasauliui.

Velniai betgi jo nerovė; suėmė paprastoji policija ir teisė: už nematytą žiaurumą davė jam iki gyvos galvos sunkiųjų darbų katorgą ir Sibiriją.

Pirmos ir paskutinės žinios iš Puzionių buvo: Dėdienei širdis plyšo – ją užmušė apopleksija išgirdus, kas atsitiko; o Anelja Šnervienė pamišo – užkando žadą ir nebeima valgio. Tokią ją Kepelės beparsivežė unt sau.

Užkando žadą ir Jonas visoms trims dešimtims metų.

Kartais ir be velnio velniškai padaroma.