Kūtvailiškių sodos rugių laukas kaip žalia gelumbe apsidengė. Po sodą taip pat, kas gyvas galįs, juda, plasta, kiekvienas ypatingai reiškia džiaugsmą, sulaukęs linksmo pavasario. Margi balandėliai, būriais pasilangodami, nuo stogo ligi stogo skrajoja. Raudonas gaidys, išsivedęs vištų būrį ant skiedryno, pasikraipydamas rožėtą skiauterę, garsiai gieda. Širvas žąsinėlis kiūto ant vienos kojos netoli prieangio, galvelę pakreipęs klausosi, be necypčioja žąseliai ląstoje. Rainas katinas, pašokęs ant malkos, šerį papūtęs, uodegą pastatė prieš rudį, o tas, lakstydamas aplinkui cypdamas, pasikaukdamas loja.

Vaikų visus būrius ant pamato išperėjo saulelė: sustyrę, susimurinę gniaužia drėgnas smilteles. Didesnieji jau basi, raudonomis nosimis ir kojomis, po gatvę važinėja ratukus. Džiaugdamos kits kitam plepa:

– Mamaitė daug daug kiaušinių rytoj dažys, visą puodą su kaupu!.. O jūsų ar daug vištos pridėjo? Mušime per Velykas.

– Ij mūsų dažys jaudonai, as nemusu, jitinėsu.

– O aš tavo takšt, ir sudaužau.

– As mamaitei pasakysu, – čirpė kuo neverkdamas.

Vyrai ant skiedryno, nors kepurės dar žieminės ir pirštinės lopuotės, bet, kailinius ant tvoros pasimetę, vienmarškiniai mietus tašė. Kitas, kumelę įsispraudęs į žambrį, bandė daržą paarėti. Mergikės, vandens kibirą pasistačiusios, jau tykojo perlieti artoją, kad jo kumelė būtų riebesnė. Kitur šeimininkas grėbstinėjo, valėsi kiemelį ir apie laidarį; parėjus iš lauko avims, skaitė ėrelius, rodydamas pirštą pagal nosį pasikėlęs. Kitame kampe, prie krūvos rąstų ir užtiestos statyti jaujos, būrys vyrų strūliavo, baidėsi. Kaži koks žilius parsiundė būrį kiaulių iš rugių; botagu nešinas, priėjęs prie vyrų, užniko bartis: