– A jūs pašėlę esat – taip apleisti kiaulėmis rugius! Turbūt velnias apstojo; juk tai pavasaris! Visame sviete nėra tokio pasileidimo kaip prie mūsų. Kad Dievas ir duoda, o mes patys metame duoną nuo savęs... Aš pasakysiu: kad nežiūrėsite kiaulių, atminkit, nepūpkit, kad nebepareis kuri, arba uždarysiu parvaręs, kieno bus, ir neduosiu be rublio; matyti, jog su jumis negali geruoju kaip su biesais. Į rugius nuėjus, Jėzus Marija reikia šaukti – tiek iškados daro!

– Dėkui, dėkui, dėdele, bent vienas apibark. Teisybė, didelis mūsų visų apsileidimas – taip neveizėti.

– Tik gaila, neturiu šunų, ne vieną kiaulę velnias atimtų. Kitas, kurio kiaulė buvo parvarytame būryje, tiek besako:

– Ir tavo paties deglę mačiau vakar rugiuose.

– Veizėkite, pieškite ir mane, skrembkite, – šokosi senis, – ar velnias jūsų neleidžia! Reikia visiems dabotis, nes paliksime be duonos.

Taip vyrai po laukus brūzdė, o bobos po vidų. Vienur valėsi, dulkinosi, lubas plovė, sienas šveitė, patalynes valkstė, kitur pyragus minkė arba jau iškeptus dėliojo. Kita miltų geldą nešėsi iš klėties į trobą; visur taisėsi, mėsas plovė, taisė kepti; varškes dirbo, kastinį suko, lašinius pjaustė, o visoje sodoje, kiekviename bute, kaminas rūko dūmais, net gatve einant jutosi įvairūs kvapai. Mergos, šeimininkių siuntinėjamos, tekinos lakstė, skubėjo darbuotis šį vakarą, kad rytojui mažiau beliktų darbo, anksčiau galėtų išeiti į Velykas.

Kitai šeimininkei nevyko vargšei: nekilo pyragai, puodeliu nešina lakstė po sodą, ieškodama mielių; viename ir kitame kieme klausinėjo – vis neturinčios.

– Reikia lėkti prie galinės, – jie gavėnioje alų darė, be negausiu.

Radusi Jurgienę sviestą beplaunant, apsikabinusi prašė: