– Bene dar tą mulkį gali vyru vadinti? Jis ne vyras, bet stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies. Kiek ta Katrė vargsta su juo... bučiuos ir myluos, šnekins, malonėsis, glamžuos, norėtų pabudinti, norėtų žmogumi atversti, nieko negali. Jisai: „taigi taigi kaipgis!“, ir gana, o tinginys, kad bėda. Su tėvais tik moka rietis.

– Taip ir gerai, sukibs abudu išvien į tėvus.

– Kad bent dar nekibtų tas veršis. Jam pati nerūpi, žiūri tik, kaip atsirieti nuo darbo, jei kuomet pradeda tėvas ūdyti. O Katrė, tai pašėlusi darbininkė, išžirga eina, sesele, darbas jai tirpte tirpsta rankose. Nors ir senė Vingienė nesugriuvusi, bet marčiai nė gerti neatneša dirbant. Žiūrėk, kaip ji pašalius apvalė; ta pati trobapalaikė kaip ne tokia paliko. Būdavo negalės nosies įkišti, dabar bent sausa, švari kaip žmonių. Užtai juo didžiau motina ir šėlsta, kad jos mėšlus apkopia... Ka ka ka! – juokėsi abidvi.

– Ar daug sviesto susisukai per gavėnią?

– Nedaug! Kas tos mano karvės pirmdėlėlės, žiemmilžėlės... Pašaras prastas, nieko pieno neduoda.

– Šit ir mano visas, galbūt poros gorčių... Įsiplepėjau, o mano pečius bevėsta. Dėkui už mieles, sudiev!