Po pusryčių vyrai, įsispyrę į batus, kinkėsi arklius, taisė vežimą. Motina, krūpštinėdama aplinkui, tarė:

– Reikia ir man važiuoti; turiu parduoti kvortą sviesto ir kiaušinių dešimtį.

– Kurgi ne! tokios dar betrūko! – subarė tėvas, – žinai, kaip pas mane? Boboms sėdėti užpečkyje, nesivalkioti kaip kantaplėms paskui vyrus, o parduoti, jei ką turi, mokėsime ir be tavęs. Duokš šen, įdėsiu gerai į vežimą.

Motina dairėsi. Nebenorėtų duoti savo pardavinio, bet tėvas varu glemžė iš klėties puodelį sviesto ir krepšelį kiaušinių. Katrė pamačiusi vėlek atsiliepė:

– Ką gi čia užsimanėt parduoti paskutinį kąsnį! Ką gi beėsime subatomis per šienapjūtę?

– Tau tik viską suėsti terūpi, – šokosi tėvas, – o iš kur kapeiką paimsi? Džiaukis duonos turinti, ne sviesto!

– Jai daugiau niekas nerūpi, kaip tik skanėstai, – pritarė motina.

Jonas nieko nesakė, nes ir jisai velytų verčiau suėsti, neko parduoti. Katrė, priėjusi prie vyro, prašė:

– Jonel, nupirk man nors svarelį muilo; reikia bent išsiskalbti šienapjūtei.

Vėlek kaip dagį visiems pakišo. Tėvas spjaudėsi:

– Tfu, po biesais, tokių dar pramonių betrūko mano gyvenime!

– Giltinių strainiuška! – pridėjo motina, – amžių baigiu be muilų, o dėlto esu paėdusi.

– Taigi taigi kaipgis! Visų ištaigų bereikia...

Išvažiavo. Motinai vėlek sugilo galva, įsirito atgal į lovą. Katrė velėjo drabužius, šutino ir krepšiuose su naščiais nešiojosi prie skalbyklos.