– Nė kokio apmovimo čia nebus, – tarė tėvas. – Kad pinigus duos, nėra ko žiūrėti į mergą; iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis, kito nieko nereik.
– Argi tu negalėtumei šimtus sklaidyti ir be marčios? Juk tavo gyvenimas vertesnis už Driežo, o plikas esi kaip šuo per tą prakeiktą smarvę!
– Bene aš iš tavo kišenės geriu! – sušuko vyras. – Kas tau darbo, aš ne tavo geriu. Mano žemė, mano gyvenimas, mano viskas, turiu valią; galiu vienas viską pragerti. Ką tu man padarysi? Juo tu plepėsi ir gyniosi – juo pešėliau gersiu; žinok, jog tavo lojimas nieko nepadės, verčiau tylėk, jei nenori gauti į snukį!
– Tiek tu ir težinai: „į snukį, į dantis!“ Dėl to, kad aš tiesą pasakau, netinka tau klausytis. Jeigut Jonukas taip tegyvens ir tiek pačios teklausys, verčiau kiaules dar tepagano keletą metų, neko turi vesti.
– Ko gi dar bereikią – pačios klausyti! Tai jau to ir nebus. Paskutinis veršis būtų klausydamas. Bene moteriškė turi tiek proto, kad galėtų vyrą valdyti? Jeigut pradeda vepėti, drožk su kumščiu į dantis, kad apsilaižytų!..
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Vingiai nusprendžia vesti Jonuką su Driežo Katre ir ko šiame sprendime niekas neklausia?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingis yra prasiskolinęs ir prageria savo ūkį, todėl sūnaus vedybos jam yra būdas gauti pinigų: Driežas duoda keturis šimtus ir nemažą dalį. Pats sako, kad „iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis“. Motina Katrės nenori, bet ir ji galvoja ne apie sūnaus laimę, o apie tai, kad marti neatimtų iš jos šeimininkės vietos. Nei Jono, nei Katrės noro niekas rimtai neklausia: „Kas tas do per nenoras, bene jos bus valia?“ Katrė verkia, bet tėvas grasina ją išginti be dalies.
Rašiniui: Žmogaus vertėDora
2. Už ką Vingienė labiausiai peikia būsimą marčią Katrę?
Rašiniui: DarbasKaimas
3. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.