– Motina, žinoma, gailisi prapuolusios dukrelės; mačiau pašventoryje, kaip Katrė verkdama guodžiojosi. Motina kartu verkė, o tėvas, girdėjau, sako: „Kentėk, duktau, pasigausi, tėvams numirus, žemė gera!“
– Kentėk, kentėk! – juokėsi kita. – Kol saulė patekės, rasa ir akis išės. Tokie dar dikti tėvai; marti dar pirma gali kojas pastatyti, besiplėšydama viena su darbais. Motina iš didelio darbumo, marčią įgavusi, ir rankas susinėrė, pagaliau nebeneša nė pietų: Katrė, ateidama grėbti, turi pati atsinešti...
Kažin kur įniršo pliaukšti, nėję dar ėsti:
– Pone Dieve sergėk, kad šįmet išpijo ventos! Pernai daug buvo sausesnės.
– Visą šieną gaus savim išvilkti, arklių neįves... Atbodus darbas... Kad bent Dievas giedrą patęstų, išvilktas nesupūtų.
Pjovėjai pradėjo žvalgytis į savo šešėlius.
– Kažin kelinta gali būti valanda? – paklausė vienas iš būrio.
– Valandos dar mat bereikią! – juokėsi kitas. – Pilvas pervis geriau laiką nurodo... Antai ir nešėjos atvilnija su pietumis.
Skambino dalgius, šluostėsi prakaitą ir palengva pradėjo po kelis kalvos linkui slinkti. Vienas, brisdamas stačiai, įsmuko ligi juostos, storai susipurvinęs, vos išmaujojo... Kitas, eidamas takišiu, į šaką įpliumpėjo; juokų, klegesio ligi valios. Jaunesnieji užniko mergas velėnomis taškyti, ir tos nepasiduodamos laidėsi priešais; paskui juokaudami, stumdydamosi, mergų valkčius pagrobę arba jas pačias už rankų išlakinę, išklegėjo iš pelkės.
Rinkosi visi į būrelius, ieškojo užūksmio. Nešėjos išsisklaidė su pietumis, kiekviena prie savo šeimynos; tie, į ratą susėdę, lauknešius pasistatę viduryje, juokaudami valgė. Nešėjos šalyje sėdėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks Jono vaidmuo Katrės nelaimėje, nors jis jos nemuša ir nebara?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas tinginys ir abejingas: miega dienomis, į viską atsako „Taigi taigi kaipgis!“, nuo darbo išsisuka. Jurgienė jį vadina „stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies“. Katrė stengiasi jį pabudinti, „žmogumi atversti“, bet nieko negali. Lemtingomis akimirkomis jis jos neužstoja: kai ji nukrenta nuo vežimo, „Nė skersas nepažvelgė“, o kai ji suserga, nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną. Jo kaltė yra abejingumas: žmona jam nerūpi.
Rašiniui: KaltėMeilėDora
2. Ką reiškia paskutinis „Marčios“ sakinys, kad Katrė palieka „didelę dalį, kraitį, gyvenimą, gerą žemę“?
Rašiniui: Žmogaus vertėKaimas
3. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.