– Parikiuok dar, lygu mes nežinom! Kaip aš liepsiu, taip ir bus! – sušuko tėvas. – Kitas vėl drybsos, kaži kur įlindęs.
Išėjo ir Jonas.
– Nunešk grūdus į klėtį, tuojau eik vagoti!
– Taigi kaipgis! braidysiu čia per purvynus! Pabandyk pats nešti, kad taip lengva. Tėvas, paveizėjęs į grūdus, pakraipęs galvą, tarė:
– Teisybė, sunku savim tempti, verčiau nuvešime vakare.
– Anokia čia ne sunkenybė, – atsiliepė Katrė, – po pūrelį du kartus suvaikščioti!.. Daugiau sugaišties kinkinėtis arklius, neko sunešti.
– Taigi kaipgis! Nešk pati, jei nori.
– Tik sakau, eik į lauką! – sušuko tėvas, – nesirūpink su grūdais, dirbk, kas tau liepta.
Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Katrė, lindo į dubą pasišildyti, čia staiga susirgo. Uždegė galvą karštis; kartu šaltis, virpulys, dyguliai, skausmai varstė be paliovos. Numanydama, jog čia nieko neprisišauks, vilkosi į trobą.
Motina pamačiusi iš tolo paleido kakarinę:
– Iškirmėjai jau duboje! O man vienai žygiai... Gatavickė ant išvirtos! berods skanu paėsti...
Katrė nusilenkdama ėjo stačiai į klėtį, bet nebenugulėjo; plėšėsi, blaškėsi lovoje ir ant žemės ropla slankiojo. Jonas, išgirdęs dejuojant, nusišalino gulti į šiaudus.
Rytmetį jau vėlai atsiminė motina pasižiūrėti, ko nesikelia marti.
Radusi ją besiblaškant, tuojau suprato, kas per liga; bardamosi, kad slapstosi, parvarė Katrę į trobą, pašaukė nusimanančią bobelę, siūlė valgyti; bet Katrė nieko nevalgė, tik verkdama šaukė:
– Jėzus Marija, nebetversiu! Susimylėkite, duokite žinią mano motinėlei!
– Tylėk, tylėk! – draudė bobos, – nebijok, bus viskas gerai.
Motina išėjusi varė Joną prie Katrės tėvų.
– Taigi kaipgis! Josiu aš mat prie tų galvažudžių?! Andai karčemoje Cipras kad drožė man į ausį! Taigi, kai nujosiu, gali mane užmušti... Ko nenuėjo, kol buvo sveika?!
– Tėvai, jok tu, kad taip ji užsimanė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks Jono vaidmuo Katrės nelaimėje, nors jis jos nemuša ir nebara?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Jonas tinginys ir abejingas: miega dienomis, į viską atsako „Taigi taigi kaipgis!“, nuo darbo išsisuka. Jurgienė jį vadina „stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies“. Katrė stengiasi jį pabudinti, „žmogumi atversti“, bet nieko negali. Lemtingomis akimirkomis jis jos neužstoja: kai ji nukrenta nuo vežimo, „Nė skersas nepažvelgė“, o kai ji suserga, nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną. Jo kaltė yra abejingumas: žmona jam nerūpi.
Rašiniui: KaltėMeilėDora
2. Kas kaltas dėl Katrės mirties?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tiesiogiai jos niekas nenužudo, bet ją žudo daugelio abejingumas. Anyta tik rytą prisimena pažiūrėti marčios, Jonas nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną, tėvas taip pat atsisako. Bobelės sako, kad daktaro „ničnieko nereikia“, ir geria degtinę, o uošvis su jomis siurbsto šildytą degtinėlę. Katrės motina sužino apie ligą tik per svetimus žmones, ir daktaro nespėjama parvežti. Kaltė padalyta visiems, todėl nė vienas jos nejaučia.
Rašiniui: KaltėDora
3. Ką reiškia paskutinis „Marčios“ sakinys, kad Katrė palieka „didelę dalį, kraitį, gyvenimą, gerą žemę“?
Rašiniui: Žmogaus vertėKaimas
4. Kodėl, palyginus abu apsakymus, galima teigti, kad Žemaitei laimė priklauso ne nuo turto?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.
Rašiniui: Žmogaus vertėDarbasKaimas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.