Mūsų Sutkai betgi nesidžiaugė gamtos gražumu; bet visi nuliūdę, nusiminę, rūpinasi su ašaromis akyse, grobstos, pagalbos ieško. Magdelė, sopulių suspausta, dejuoja troboje; tėvas senelis, lauke užsikvempęs ant tvoros, kosėdamas poteriauja, skubinai rožančių barškina ir ašaras sau brauko. Juozapas, išpuolęs iš trobos, rankas laužydamas, šaukia:

– Jėzus Marija! Nebelauksiu nieko, tučtuojau važiuoju daktaro!

Motina, išsiginusi paskui, verkdama tarė:

– Ką tu, vaikaiti, padarysi su ta viena kumelėle? Nenorės daktaras nė važiuoti, o dar prieš naktį. Dar ir ratukai tebėra mėšlinuoti...

– Reikia pirma nuplauti, – pridėjo senis.

– O ką aš dabar veiksiu? patarkit, tetulėliai! – verkė Juozapas. – Bijau Magdelę numarinti!..

– Pone Jėzau, sergėk nuo mirimo! – sušuko tėvas. – Bėk į sodą, be negausi kame arklius?

– Niekai, – tarė motina, – visų arkliai ganykloje, naktis užeina; kadai kadės bus, o čia reikia spėriai. Verčiau lėk į dvarą, apkabink ponios kojas – ji pasigailės, nusiųs arklius. Bėda man, kad aš pati negaliu bėgti: bijau čia prastoti. Žinau, kad tuojau išmelsčiau...

– Tu, motin, būk prie ligonio, o tu, Juozai, greitesnis, bėk skubinas, – liepė tėvas. – Neišgąsdink ponios, ir pats netruk!.. Pasiimk kepurę! – užsikosėjęs šaukė Juozui, nes iš paskubos buvo be kepurės bebėgąs.

– Netruk, Juozeli, netruk, – prikalbinėjo motina, grįždama į vidų.

Bet Juozapas nebegirdėjo, nes jau per pusvarsnį buvo ant dvaro nulėkęs.

Motina, žengdama per slenkstį, jau Magdelei kalbėjo:

– Juozas išbėgo į dvarą... prašys ponios ir parveš daktarą, pagelbės tave, mano pupele.

Ji klostinėjo ligonį. Ta, motinai į ranką pabučiavusi, tarė:

– Ačiū, mamaite, kad patarei daktarą vežti. Gal dar nepriseis mirti...