Juozapui tokia netikėta nelaimė labai sugildė širdį, o Magdelės ašaros kaip peiliu širdį jam pervėrė... Pametęs darbą, puolė prie jos, apsikabinęs bučiuodamas ramino:

– Neverk, širdele, neverk. Davė Dievas nelaimę, duos ir pinigo kitai karvelei įgyti. Juk mes pratę vargą vargti! Pasrėbsim kokią valandą ir juodą putrelę; tik neverk, negraudink ir mano širdies.

– Su didžiaisiais pusė bėdos, visaip gali pakentėti, – atsiliepė motina, – bet mūsų maželėlis Jonukėlis kur dings be pienelio? O tai Dievo prastojimas! Nenuėjom nė vienas nuo pat ryto paveizėti karvelės!

– Rinkau paršeliui žoles, – teisinosi Magdelė. – Neturėjau laiko pirmiau prie karvelės nueiti.

– Niekas tavęs dėl to nekaltina. Nieko nebūtų padėjęs tavo nuėjimas.

– Turbūt reik eiti kailį nudirti? – klausė tėvas.

– Dieve saugok, nereikia! – šokosi Juozapas. – Įversiu į duobę, ir tiek, taip staiga krito. Gal kokia nedora arba kimbanti liga? Tamstos sveikata brangesnė kaip tos naginės.

– Neverkit, vaikaičiai, nesirūpinkit, – tarė motina. – Baigiu verpalą, gausiu porą rublelių, nueisiu prie Onelės, prie Petrelio... Gal gausiu pasiskolinti vėl po kelis rublelius, nusipirksim per šv. Petrą karvelę. Neverk, Magdele, Dievui garbė...

– Jau apsiskolinom, matušėle, nuo Onelės ir nuo Petrelio rąstams pirkti. Nebent paršelį verčiau parduosim, gausim kokią dešimtėlę – atkutęs jau paršiukėlis.

Senutis, sėdėdamas ant rąsto, ranka pasirėmęs, žiūrėjo į nuliūdusį Juozą, ieškantį lopetos, žiūrėjo į verkiančią Magdelę, susirūpinusią motiną ir – mąstė: